Gytis Norvilas sako: „Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai.“ Nepatogumą, susierzinimą ir nekantrumą puikiai atspindi šio autoriaus kūryba. Vien paėmus į rankas poezijos knygą „Grimzdimas“ (2017) į akis krenta tiek pavadinimas, parašytas iš mažosios raidės, visai kaip ir pačio autoriaus vardas bei pavardė, tiek unikali autoriaus piešta iliustracija. Norint perskaityti knygos pradžioje esantį turinį reikia arba kreipti galvą, arba rankose pasukti knygą – tokie panašūs, vieniems atrodantys keisti, autoriaus pasirinkimai paverčia knygą ir G. Norvilo kūrybą savita ir tuo pačiu labai dominančia, tad kyla klausimas: kas autoriui yra poezija? Poetas mini, kad „neretai realybėje gali atrasti daug daugiau poezijos, nei poezijos – eilėraštyje“, dėl to G. Norvilos darbuose atsiskleidžia nepagražintos realybės vaizdiniai ir kitos panašios pasaulio detalės.
Gediminas Kajėnas, kalbindamas G. Norvilą savo parengtame straipsnyje „Eilėraštis – prieglobsčio zona““ (2012), teigia, kad autoriaus eilėraščiuose nuo pat kūrybos pradžios karaliauja gamta: „Tiesa, ji ne ta romantiška, bet gaivališkesnė, natūralistinė, pati tampanti metafora, simboliu. O svarbiausia, man rodos, ji nėra joks kitas pasaulis – pats eilėraštis yra jos dalis.“ G. Kajėnas puikiai apibūdina vieną iš G. Norvilos kūrybos bruožų – gamtą, tačiau susidūrus su šiuo fenomenu tekste kyla daug emocijų. Gaivališki, natūralūs gamtos (pvz. gyvūnų) vaizdiniai yra šiurkštūs ir šokiruoja, tačiau net ir kilus pykčiui – skaitoma toliau. Užtikrinti, bet kartu paprasti tekstai žadina smalsumą ir prikausto skaitytoją nuo pačių pirmų eilučių. Kartais neprireikia ir jų. Vien pažvelgus į knygos puslapį, dažniausiai yra pastebimas kitoks formos pasirinkimas ir kyla noras patyrinėti vien tik tai. Kartais galim klausti: kaip skaityti tekstą (pvz. „vienatvės nėra“, p. 17-18 arba „Gerkiškių reminiscencijos: 8 kūno įdagai“, p. 19)? G. Norvilas neslepia, kad mėgsta eksperimentuoti su poetika, žaisti archajiškais įvaizdžiais, kalbos ritmu ir nestandartinėmis išraiškos formomis. Pasirinkta netradicinė eilėraščių forma autoriui yra svarbi. Jis sako, kad tai padeda išvengti diktato ir baigtinumo. Taip autorius mėgina „nutverti už uodegos pasaulį“ ir suteikti skaitytojams šansą patiems rinktis, kaip bus perskaitytas tekstas ar vaizdas.
Kalbant apie vaizdus, G. Norvilos kūryboje jų netrūksta. Autorius ne tik kuria eiles, bet ir piešia, tiesa, vadinamus paišus jis apibūdina nebaigtais piešiniais, neužbaigtomis formomis. G. Kajėno interviu metu poetas teigia, kad tai yra „bandymas piešinį pateikti kaip tekstą, kaip eilėraštį, turintį formą, net siužetą“. Knygoje „Grimzdimas“ visa tai slepiasi trečiame skyriuje „kelio žymėjimas. ritualai“. Autoriaus piešiniai yra ne tik saviti ir be galo fragmentiški, bet kartu jie slepia ir teksto detales, tad galime sakyti, kad patys piešiniai suponuoja nevienalytę komunikaciją. Pasitelkiamos skirtingos medijos kalba skaitytojui ne tik apie šiuolaikinį pasaulį, kai vaizdai perteikia esmę ir dažnai yra virtę pagrindiniu informacijos šaltiniu, bet kužda ir apie ankstesnius laikus, kuomet dailė ir menas nebuvo toks pažengęs. G. Kajėno straipsnyje G. Norvilas sako, kad su poezijos pagalba „<...> galima nusileisti į slapčiausius sąmonės ir pasąmonės, kolektyvinės pasąmonės užkaborius, kuriuose dažnai slypi tai, ko net nesitiki užtikti. Taip pasaulis plečiasi.“, tačiau aš manau, kad tai poetas pasiekia ir savo piešinių dėka. Žiūrėdami į autoriaus sukurtus vaizdus ne tik atpažįstame kokias nors formas, bet pasitelkę vaizduotę siejame fragmentus ir patys kuriame unikalų pasaulį bei jį kiekvienas suprantame visiškai kitaip. Čia slypi tiek poezijos, tiek G. Norvilo poezijos knygoje slypinčių piešinių paslaptis.
Visos paslaptys, kaip ir rašymas, pasak poeto, gimsta tik iš nežinojimo ir visa tai padeda užkoduoti metaforos, kurios slypi beveik kiekviename autoriaus kūrinyje: kai kur puikuojasi „mirusių žvaigždžių žibintai“ (eil. „keleivis“, p. 15), vėliau skaitytojai bando suprasti iš kur atsiranda „atsitraukiančių paukščių rožančiai“ (eil. „rudens manevrai“, p. 23), o žvelgiant į vieno piešinio taškelius, akį patraukia vienintelė teksto eilutė: „virš dangaus gili gliti šliužė“ (eil. „stuburas virstantis sraige, arba elementariosios detalės“, p. 51). Dėl įvairiausių formų, painių konstrukcijų, kartojimų, metaforų, mitologijos ir kitų kontekstų G. Norvilos kūryba tampa truputį sudėtinga ir tikrai negalėčiau sutikti, kad šis autorius „rašo lengvai“, kaip prasitaria pats. Poetas niekuomet nesislepia nuo skaitytojo, rašo tai, ką patiria pats ir mini, kad eilėraščiai tampa lyg prieglobsčio zona, kurią jis nori suteikti ir kitiems žmonėms.
2017 m., kitame G. Kajėno imtame interviu „Poetas Gytis Norvilas: Esu labiau melioratorius – man įdomu knistis gilyn“ G. Norvilas puikiai apibūdina savo poezijos knygą ir atskleidžia svarbiausius dalykus ką joje galime atrasti: „„Grimzdimas“ – tai ir perėjimo į kitą, požemių pasaulį, alegorija. Kažkur čia, matyt, yra ir Hadas, ir Pragaras, ir Rojus… Beje, koks skirtumas… Tai, greičiausiai, viena ir tas pat. Bet tai kelias. Ir ši knyga – savotiška kelionė, kurioje per kalbą kasdamasis į žemę bandau pažinti save, savo užkaborius.“ Taigi koks skirtumas, kaip perskaitome eiles ir visai nesvarbu, kaip suvokiame pačius piešinius. Svarbiausia yra pajausti viską, ką kužda žodžiai ir vaizdai, o jausenas ir emocijas G. Norvilas perteigia puikiai. Kiekvieną „Grimzdimo“ skyrių autorius pradeda juodu puslapiu ir kokia nors mintimi, kuri įveda į tolesnius skaitinius su tam tikru vaizdiniu, pvz. prieš pirmąjį skyrių perskaitome: „šiame puslapyje grandinę žvangina nutrūkęs naktinis šuo - - -“ (p. 9). Spendžiant iš paskutiniojo juodojo knygos puslapio „p. s.“ (p. 107), kuriame slypi autoriaus laiškelis, šis kūrinys turėtų būti kelio, pakelės knyga. Kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą ir vietovę, kurią autorius atpažįsta iš kart, o mes turim galimybę juos tapatinti su savais vaizdais, detalėmis ir peizažais. G. Norvilo poezija sukeikia mums galimybę sustoti ir pradėti grimzti tiek į save, tiek į pasaulį, tiek į tuštumą aplink mus.
