Kaupiasi ašaros prisiminus romantiškas ir nuostabias mano matytas vietas. Man
džiugu, kad galėjau jas išvysti, tačiau graudu, jog galiu jų nepamatyti.
Daugiau nepamatyti su tuo išrinktuoju, išrinktuoju, kurio vis dar neturiu. Galbūt
kada nors ir turėsiu... Buvo metas, kai maniau, kad mažai trūksta, tačiau jau žinojau,
kad mintys vėl mane apgaudinėja ir tai yra tik melas sau...
Ispanijoje,
Barselonoje matyti fontanai, Paryžiaus vaizdas nuo Eifelio bokšto ar Doverio
pilies vaizdai visad išliks mano prisiminimuose. Jie bus pildomi ir pildomi dar
įspūdingesniais ir ne tokiais įspūdingais vaizdais, kaip didelio miesto nakties
vaizdas, dangaus vaizdas skrendant lėktuvu tarp debesų, žvelgiant kuo aukšto
kalno ar pastato...
Tačiau norisi visa tai pamatyti su kažkuo, kažkuo artimu,
labiau artimu nei šeimos nariai ar draugai, kažkuo, kas yra artimas širdžiai.
Pamatyti tai su asmeniu, kuris turi pasisavinęs tavo širdies pusę, o jis
dalinasi savąja. Žmogumi, su kuriuo įsivaizduoju savo ateitį, tolimą ateitį,
nuotykius...
Nenuostabu,
kad sunku tokį žmogų rasti. Rasti iš pirmo karto. Tam, kad nebūtų skaudžių,
širdį draskančių išsiskyrimų, kurių tikriausiai nepajėgčiau ištverti.
Reikia turėti vilties, kad galbūt visa tai išsipildys, galbūt bus proga aplankyti visas paslaptingas ir kvapą gniaužiančias pasaulio vietas su mylimu žmogumi. Tačiau dabar yra šiek tiek skaudu...
