Tulpė

Laukinės tulpės Lietuvoje neauga, o paskutinioji buvo sunaikinta 2003 m. Kauno centre. Kuomet Laisvės alėja dabar daugeliui asocijuojasi su fontanu ir teatru, anksčiau didžiausiu traukos objektu buvo tapusi Konrado kavinė. Atkūrus nepriklausomybę, nuo 1948 m. gyvavusi Tulpė dabar yra pakeista prabangių skudurų parduotuve. Pradingo bufetą puošusi medyje išdeginta Kauno senamiesčio panorama, ant pus apskritės scenos skambanti džiazo virtuozų muzika ir salės rotondos vidurį puošianti B. Pundziaus vandens nešėja, kuri dabar slepiasi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūsyje. Ar kas nors dabar įsivaizduotų krempleninėmis suknelėmis pasipuošusias, šukuosenomis išdabintas ir aukštakulniais kaukšinčias, lėles primenančias jaunas kavinės padavėjas? Man pasisekė, nes viena jų buvo mano mama, kurios jaunystės nuotraukų albumus spaudžiu savo glėbyje.

Dažniausiai tulpės puošiasi šešiais dideliais žiedlapiais, tačiau kavinei užteko ir trijų puošnių salių, nors kai kas galėtų ginčytis, kad jų pakako, nes vakarais prie įėjimo nusitęsdavo didžiulės eilės. Tik įėjus, pakliūdavai į mažąją salę, kurios kampe mėgdavo rinktis rašytojai, menininkai ir kiti intelektualai. Jie pavalgydavo, kalbėdavosi ir rašydavo valandų valandomis. Kai kas net turėdavo „savo staliuką“, kaip dailininkas Liudas Truikys, kuris be galo mėgdavo lietinius su varške ir nuolat prašydavo įdėti jų išsinešimui namo. Tai buvo aukšto lygio kavinė, dėl to padavėjos turėdavo žinot ir iš kurios pusės prieiti, ir iš kurios pusės paduoti maistą, kaip serviruoti stalą ir pan. Žinoma, jaunos padavėjos, ypač tos, kurioms yra vos 18 metų, yra tįsojusios ir ant vašku išblizginto parketo, nes tiesiog paslysdavo su naujais lakiniais bateliais. Taip nutiko mano mamai, kuomet pilną padėklą įrankių pažėrė ant visos kavinės grindinio. O ko gi norėt, visą naktį išmiegojus fotelyje, kad sekančiai darbo dienai liktų gražūs plaukai?

Įvairių veislių tulpės kvepia skirtingai: vienų kvapas gali būti subtilus ir nejaučiamas, o kitos gali skleisti į rožes panašų aromatą, tačiau ši Tulpė dvelkė cigarais, konjaku ir maistu. Prisimenant firminius Tulpės kotletus, patiekiamus su kopūstų laiveliu ir bulvytėmis fri, daug kas mena garsiąją kavinės konditeriją. Tokių pyragėlių, kaip Tulpėje, nebuvo niekur, galbūt net visoje Lietuvoje. Kavinės konditerijos cechas rasdavosi visai šalia kavinės esančiame kieme ir gaminiai būdavo ne vežami, o nešami į Tulpės cukrainę. Joje galėdavai nusipirkti kavinėje patikusius tortus, pyragaičius ir kitus gardumynus. Čia puikavosi skaniausi viščiukai, ežiukai, trikampiai, eklerai ir kiti Petrausko daromi konditeriniai gaminiai. Dabar kažką panašaus galima atrasti desertinėse Alkava. Kalbant apie kvapus, būtina paminėti ir iš trečiosios salės po kaire buvusį Tulpės sodelį. Aptvertas tvora ir apsodintas alyvomis pavasarį ir vasarą jis džiugino lankytojus maloniais kvapais.

Tulpės būna įvairiausių spalvų, bet ši išsiskyrė tuo, jog mirksėjo neonine šviesa. Laikui bėgant kavinės atminimas buvo įamžintas Laisvės alėjos grindinio plytelėje, tačiau pakeitus grindinį, kol kas Tulpės plytelei vietos neatsirado. Džiaugiuosi, kad jai visad vietos bus šiame tekste. Lipdama Šilelio laiptais mąstau: kur dar galėtų būti vietos Tulpei? Gal čia pat ant posūkio, kuriame stabteliu atgauti kvapą? Kažkada šioj vietoj perbėgo kačiukas, kurio pėdutės dar ilgai atkreipdavo visų skubančių žvilgsnius. Manau, čia galėtų puikuotis ir tulpės atvaizdas. Gatvės menas tampa vis populiaresnis ir grafičio darbai puošia vis daugiau ir daugiau Kauno sienų. Tekstai ir vaizdai, visai kaip maistas, vienija žmones ir džiugu, kad besiskleidžiant fantazijai atgyja pačios nuobodžiausios vietos.

Niekada negaliu pareiti pro gėlių parduotuves. Vis stabteliu, grožiuosi, kartais padarau nuotrauką ir išsiunčiu ją mamai. Visai panašiai žmonės elgiasi išvydę dar nematytą grafičio darbą mieste. Iš pradžių to nesureikšmindavau, bet panaršius Gyvos sienos internetinėje svetainėje, suprantu, kad jau būtų galima padaryti visą Kauno gatvių meno knygą. Būtų gerai, jei kas nors parašytų knygą apie Tulpę. Ten visi pasakotų apie savo prisiminimus ir nuotykius praeities kavinėje, kurioje rinkdavosi bohema. Kur dabar renkasi intelektualai – nežinia. Gal Miesto sodo restorane, kuriame kartą buvau dėl protmūšio, o gal restorane 55 laipsniai, kuris randasi pirmame Kauno viešbučio aukšte? Atsakymas lieka neaiškus, visai kaip ir dėl naujos plytelės Tulpei atminti.

Turiu prisipažinti, tulpės nėra mėgstamiausios mano gėlės. Man labiau patinka rožės, o jas pigiausiai Kaune pardavinėja Birštono gatvės požeminėje perėjoje. Aišku, kovo 8-ąją priimu ir tulpes, nes visos gėlės yra žavios, o jas gauti – visad malonu. Kai mama man pasakoja apie savo jaunystės laikus ir kavines, kuriose jai yra tekę dirbti, aš visad pamąstau, kaip būtų gera aplankyti jas su savo širdies draugu. Deja, tų vietų nebėra ir visi pasimatymai dabar dažniausiai vyksta vaikščiojant Nemuno krantine arba užsukant į kokį nors prekybos centrą. Taip, atnaujintame Akropolyje dabar yra 29 restoranai ir kavinės, bet, tikriausiai, nei vienoje iš jų netvyro tokia pati atmosfera, kuri buvo Tulpėje. Gal vien dėl to, kad dabar nebeskamba gyva muzika ir visi kažkur nuolatos skuba. Panašiai skubėdavo žmonės Tulpės bariuke, kuri buvo šalia pačios kavinės. Čia galėjai greitai užkąsti. Daugelis ten mėgaudavosi konjaku, kava, kefyru, pyragėliais ir šaltais užkandžiais. Mama labiausiai pamena pynutes su razinomis, dėl kurių vis dar tįsta seilė.

Prisimenu, kai vieną karštą vasaros dieną gavau tulpę ir labai nudžiugau. Gal ne dėl pačios gėlės, o dėl to, kas ją įteikė. Tik vėliau supratau, kad ši gėlė priklausė kaimynei iš pirmo aukšto, kuri niekad nenustoja rūpintis savo mini sodeliu palei balkonu. Šis prisiminimas visad pralinksmina, bet turiu ir tokių, kurių vengiu. Visai, kaip to karto, kuomet išsiskyriau su draugu. Jo dovanota tulpė neaiškiai ilgai žydėjo mano kambary, kol neiškentus nunešiau ją į svetainę. Galvotumėt, kad ne viskas buvo tulpėmis klota ir buvusioj kavinėj? Klystumėt, nes nors ten rinkosi visokio plauko žmonės, tačiau buvo labai jauku ir smagu, o kas jau gerai paūždavo vėliau tęsdavo vakarą Orbitoje, Žaliam kalne ir Trijose mergelėse, kur buvo naktinės programos.

Dažniausiai tulpių per gimtadienį negaunu. Stalą puošia kelios rožių puokštės, mamos gaminti valgiai ir mano išsirinktas tortas. Nors visas šventes su šeima miniu namuose, bet bakalauro diplomų įteikimą šiemet atšventėme šalia Laisvės al. fontano, esančioje picerijoje Charlie. Anksčiau žmonės turėdavo kur šėlti ir puiki vieta tam būdavo Tulpės banketinė salė. Užsakymų būdavo daug: pradedant gimtadieniais, baigiant vestuvėmis. Ši vieta, talpinanti 40 žmonių, visad būdavo gražiai paserviruota ir padavėjos laukdavo ateinančių svečių. Dabar už tokias pobūvių sales reik paklot nemažą sumelę, o Tulpėj tai nieko nekainavo, nebent norėdavai švęsti ilgiau, tuomet tekdavo primokėti padavėjoms. Galim tik įsivaizduoti kokio mąsto vykdavo baliai, kur buvo šokių salė, vaišėmis nuklotas stalas ir jokių pavydžių svetimų akių.

Nešantis tulpių puokštę gatve, svetimų žvilgsnių būna daug. Dažnai nesuprasi ar žmonės vertina įvairiaspalves gėles, ar mąsto, kam žadi dovanoti, ar teisia, jog tu gavai jų per daug. Anksčiau jausdavausi nejaukiai, bet dabar esu drąsesnė: džiaugiuosi gėlėmis, šypsausi ir tiek. Dabar viešai kalbu ir apie tai, kas rūpi: menas, literatūra, santykiai, praeitis... Tikiu, kad visus šešėlius galima išsaugoti apie juos kalbant ir rašant, tad norėčiau, kad ir kiti pasektų mano pavyzdžiu ir taptų drąsesni. Tikiuosi, dėl meno Kauno miestas atgis ir kaimynės tulpės kitais metais pražys. Viliuosi, kad Tulpė išliks amžinai, nes ją prisimins visi dar ilgai.

„Žmogaus Žvaigždė“ recenzija

 „Žmogaus žvaigždė“ (2004) prabyla keliomis medijomis: tekstu ir vaizdu. Tai yra aukštos meninės ir poligrafinės kokybės knyga, skirta meno ir poezijos gerbėjams. Parašyta vaikams, ji puikiai tinka ir suaugusiam skaitytojui. Knygos puslapiai, išmarginti neįtikėtino grožio Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir poeto Aido Marčėno eilėraščiais, susijungia į vieną darnų pasaulį. Tarp eilėraščių ir piešinių mezgasi neatsiejamas dialogas: ten, kur nutyla žodžiai, prabyla vaizdai. Mažuosius eilėraščiai užburia melodingumu ir skambesiu, o suaugusius – taiklia, poetine kalba.

A. Marčėno eilėraščiuose galime aptikti nemažai aliuzijų į klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą bei ankstesnius autoriaus darbus. Jo tekstuose vyrauja kasdienė, ironiška ir autoironiška kalba bei frazeologizmai. Knygoje „Žmogaus žvaigždė“, kaip ir kituose A. Marčėno eilėraščiuose, dėmesys yra skiriamas eilėraščių skambesiui, rimui, ritmui, griežtoms kanoniškoms formoms. Eilėse atsiskleidžiantys užkoduoti jausmai dera su ironija, o poetinė kalba – su ironiškais posakiais. „Žmogaus žvaigždė“ yra vienintelė A. Marčėno eilėraščių-piešinių knyga. 2005 m. poetui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose „Dėvėti“, „Žmogaus žvaigždė“ ir „Pasauliai“.

Menininkas Šarūnas Leonavičius meistriškai iki smulkiausių detalių knygoje kuria stebuklų pasaulį. Kiekvieną puslapį galima ilgiausiai tyrinėti, nes iliustracijos pasižymi ypatingu detalumu, magiškumu ir judesiu, kas nėra įprasta. Aidui Marčėnui teko nelengvi uždaviniai: pirmas – parašyti tekstus, kurie atspindėtų ir papildytų sudėtingus piešinius, o antras – kurti vaikams. Perskaičius knygą galima teigti, kad poetas puikiai susidorojo su abiem uždaviniais: mažuosius eilėraščiai turėtų užburti melodingumu ir skambesiu, o suaugusius – taiklia, grynai poetine kalba.

Prof. Antanas Andrijauskas straipsnyje „Asociatyvaus metafizinio mąstymo apraiškos Šarūno Leonavičiaus kūryboje“ (2004) analizuoja Šarūno Leonavičiaus darbus ir teigia, kad iliustratorius priklauso „negausiai plejadai viduriniosios kartos lietuvių dailininkų, kurie puoselėja kontempliatyvų požiūrį į kūrybos objektą, ieško kitokių slėpiningų metafizinių prasmių.“ (p. 206). Galima sutikti su profesoriumi, kad Š. Leonavičiaus kūrybai yra būdingas ypatingas profesionalumas, darbo subtilumas bei meistriškumas. Žvelgiant į knygą „Žmogaus žvaigždė“, pastebime, kad dailininko asmenybei itin svarbus sąlytis su gamtos stichijomis, būties amžinybę primenančiu jūros ošimu, gyvūnija, paukščiais ir augalais, kurie tarsi iš pasąmonės gelmių nuolatos išnyra iliustratoriaus darbuose.

„Šioje žemėje viską;/ užrašyti gali“ – taip prasideda pirmasis eilėraštis ir jis puikiai atspindi knygos sandarą. Čia galime pastebėti besikeičiančius metų laikus, žmonių kartas, praeities atspindžius ir nostalgiją, kuri taip pat kyla vyresniems skaitytojams pažvelgus į nepaprasto grožio detalias iliustracijas. Knyga yra unikali, nes joje ne tik paveiksliukai kuria vizualumą. Pačiuose eilėraščiuose minimi vaizdingi išsireiškimai skaitytojams suponuoja vis kitokias emocijas ir per kuriamus vaizdus yra žadinami jausmai: „gaudžia bundanti gyvybė“, „galybė;/ jo alsavime ištirpsta“, „susprogdina ryto tylą“, „laumės tyliai gieda;/ eidamos slėpynių“, „Saulės;/ stygos skamba aukštai“, „į aidžius miškus įbridus“ ir t. t. Neapsieinama ir be Biblijinių motyvų: „Pasiimk mane į Dangų“ (eil. „Senelio palikimas“), „maldaus jie Mėnulio Dievulį“ (eil. „Mėnulyje nieks negyvena“), eilėraščio pavadinimas „Jeruzalės gaidelis“, „Renčia Babilono bokštą“ (eil. „Lietuvių varpinė“), „Tai tik sapnas. Kraujo vynas.;/ Kūno duona. Kranto aukštis.“ (eil. „Senolė“).

Knygoje autorius kalba metaforomis ir metonimijomis, taip atskleisdamas karnavališkumą.  Tekstuose, kaip ir iliustracijose, pinasi realybė ir fantastika, išmintis ir absurdas, tai, kas siaubinga ir paslaptinga, gyvybė ir mirtis. „Žmogaus žvaigždė“ talpina užuominas iš lietuvių tautosakos: yra minimos laumės (eil. „Joninės“), „Eglės žalčių karalienės“ motyvai (eil. „Vakaras prie jūros“), pasakos „Vilkas ir septyni ožiukai“ aliuzijos (eil. „Žiema“) ir pan., tačiau tuo pačiu metu A. Marčėnas prabyla ir apie šiuolaikinį pasaulį. Tai puikiai atspindi eilėraštis „Vieniša mergaitė“, kuomet yra minima aplinka: „Blokinių rūmų giraitėje <...> Saulės zuikučiai ištiško;/ į blokinę sieną“. Tuo tarpu, eilėraščiai „Mėnulyje nieks negyvena“ ir „Vakaras prie jūros“ užsimena apie prarastą Tėvynę. Tekstai, persmelkti įvairių motyvų, su savimi neša vis skirtingas žinutes, koduoja prasmes ir verčia susimąstyti ne tik apie Lietuvą, gamtą ir gyvenimą, bet ir apie pačią žmogaus būtį.

Knygos „Žmogaus žvaigždė“ dera prie ankstesnės A. Marčėno kūrybos, kuomet eilės buvo skaidrios ir muzikalios, čia neaptinkame verlibro, kuris atsiranda vėlesniuose autoriaus darbuose šalia silabotonikos. Toks vientisumas sukuria didesnį eilėraščių ir iliustracijų ryšį bei suteikia skaitytojams galimybę labiau pasinerti į tekstą ir vaizdus. Kuomet antras eilėraštis skaitytojus budina iš sąstingio ir teikia užuominas, kad žiema baigėsi („Nebyli Žiemos galybė;/ jo alsavime ištirpsta.“ (eil. „Ilgėjančios dienos“)), priešpaskutiniame knygos eilėraštyje „Žiema“ autorius prabyla panašiais, bet kontrastiškais motyvais: „Karalienė sidabrinė;/ tyliai leidžiasi. Ir sninga.“. Taip knyga yra užbaigiama vienu dideliu ciklu, kurį galime pavadinti gyvenimu, nes „Žmogaus žvaigždė“ kalba tiek apie jaunystę, paieškas, mokslą ir darbus, tiek apie senatvę, liūdesį ir mirtį.

Kartais A Marčėno eilėraščius žmonės lygina su meditacija ir knyga „Žmogaus žvaigždė“, talpindama begalę unikalių iliustracijų, tikrai gali tapti šios veiklos ir atsipalaidavimo iniciatore. Autoriui gyvenimo prasmė yra pats buvimas ir gebėjimas išgyventi momentą. Dėl to visus knygos eilėraščius galima ne tik perskaityti, bet ir juos išgyventi. Galima suprasti, kaip reikia pergyventi Tėvynės praradimą, kaip susitaikyti su artimo mirtimi, kaip nenuleisti rankų einant jaunystės keliu ir kaip vertinti viską, kas supa aplinkui.

Stuart Hall recepcijos teorija

Stuart Hall tapo vienu iš pagrindinių recepcijos teorijos šalininkų ir sukūrė Hall‘o kodavimo ir dekodavimo teoriją. Šis požiūris į tekstinę analizę teikia auditorijai galimybę derėtis ir priešintis. Tai reiškia, kad auditorija pasyviai priima tekstą – socialinę kontrolę. Ši teorija teigia, kad žiniasklaidos tekstus užkoduoja gamintojas, o tai reiškia, kad tas, kuris gamina tekstą, užpildo produktą vertybėmis ir pranešimais. Tada auditorija iššifruoja tekstą ir tam egzistuoja trys skaitymo būdai:

1. Dominuojantis skaitymas (angl. Dominant Reading) yra tas skaitymas, kuris daugumai visuomenės žmonių yra natūralus ar įprastas teksto interpretavimo būdas. Visuomenėje, kurioje diskursai labai konkuruoja, dominuojančio skaitymo apibrėžimas priklauso nuo asmens, priimančio sprendimą ir jo ideologijos. Šiuo būdu žmonės perskaito žinutes taip, kaip nori prodiuseris. Auditorijos nariai užims šią poziciją, jei žinutės yra aiškios ir jei auditorijos narys yra tokio paties amžiaus ir kultūros; jei jis turi lengvai sekamą pasakojimą ir nagrinėja auditorijai aktualias temas.

2. Derinamasis, kompromisinis skaitymo būdas (angl. Negotiated Reading) yra lyg kompromisas tarp dominuojančio ir opozicinio skaitymo, kai auditorija priima dalį prodiuserio pažiūrų, tačiau turi savo nuomonę. Tai gali atsitikti, jei yra palankūs anksčiau paminėti dalykai, pvz. auditorijos nariui patinka žiniasklaida, jis yra tokio pat amžiaus kaip jūs ir supranta kai kurias žinutes, tačiau pasakojimas yra sudėtingas, todėl tai stabdo visišką (pilną) supratimą.

3. Opozicinis skaitymas (angl. Oppositional Reading) yra tuomet, kai auditorija atmeta pageidaujamą skaitymą ir sukuria savo reikšmę. Tai gali atsitikti, jei žiniasklaidoje yra prieštaringų temų, su kuriomis auditorijos narys nesutinka. Tada auditorija atmeta pageidaujamą skaitymą ir sukuria savo reikšmę tekstui. Tai gali kilti ir tada, kai žiniasklaida kuria sudėtingą pasakojimo struktūrą, kuri galbūt yra nesusijusi su šiuolaikinės visuomenės temomis. Opozicinis skaitymas taip pat gali pasireikšti, jei auditorijos nariai turi skirtingus įsitikinimus arba yra kitokio amžiaus ar kitokios kultūros.

Skaitymų skirstymas į dominuojančius, alternatyvius ar atsparius yra gana savavališkas, atsižvelgiant į skaitytojo turimą ideologiją ir suprantama, kad daugelis veiksnių gali daryti įtaką tam, kaip žmonės perskaito įvairius tekstus. Dėl amžiaus, tikėjimo, kultūros, lyties, gyvenimo patirties skirtumų ir nuotaikos konkrečiu metu visi tekstai gali būti perskaitomi vis kitokiu būdu. Rezultatas, kurio siekia žinučių autoriai – kurti vienalytį auditorijos įvaizdį, kuri būtų pažeidžiama ir lengvai manipuliuojama galingos ir visapusiškos žiniasklaidos akivaizdoje.

Stuart Hall reprezentacijos teorija

Stuart Hall reprezentacijos teorija analizuoja tai, kaip žiniasklaida atskleidžia tikrovės įvykius (socialines grupes, vietas, asmenis, įvairius nutikimus ir pan.). Visada yra matuojama, kiek tiksli tikrovės reprezentacija atsiskleidžia žiniasklaidoje. Kaip pavyzdžius, galime aptarti kelis globalius įvykius: didelį skandalą sukėlusį Brexit ir vis dar aktualią COVID-19 situaciją. Visuomenei visad yra įdomu kokios yra naujienos, kas su kuo susitiko, kas buvo nuspręsta, kur yra židinys, kas už tai atsakingas, kaip nuo to apsisaugoti ir t. t. Tačiau visa tai įgauna prasmę tik tuomet, kai yra paskelbiama žiniasklaidos. Taip dalykai yra įprasminami. Žiniasklaida gali nuspręsti ar tam suteikti teigiamą reikšmę ir prasmę, ar neigiamą. Taigi originalus objektas dar nėra pati reikšmė. Pati žiniasklaida kuria reikšmes ir nuomones tam, kas vyksta tikrovėje. 

Žinodami, kad reikšmė nėra sukuriama po kažkokio įvykio ar nutikimo ir tai, kad reprezentacija įprasmina įvykius ir tik tuomet yra sukuriamos įvairios prasmės, kyla retorinis klausimas: kas turi galios kurti tokias reikšmes ir prasmes? Kas tai bebūtų, jie turi didžiulę galią paveikti visuomenę. Žinoma, šiuolaikiniame pasaulyje ši galia yra atitekusi masinėms medijoms. Vienas iš pavyzdžių būtų JAV prezidentas D. Trump. Dauguma visuomenės atstovų kažkuriuo metu yra „jautę“ kokius nors jausmus šiam asmeniui: yra pritarę jo veiklai, griežtai pasisakę prieš ją ir pan. Tačiau menka dalis žmonių yra šį asmenį sutikę gyvai ar jį pažįsta. Tai suponuoja, kad kažkuriuo metu būtent medijos įteigė vienokią arba kitokią nuomonę apie šią politinę asmenybę. Taigi jausmai ir nuomonė apie kokį nors asmenį arba įvykį taip pat yra kontroliuojama masinių medijų.

Ši reprezentacijos teorija daug dėmesio skiria ir stereotipams. Kai išgirstame tokias sąvokas, kaip: gėjų bendruomenė, Brexit, koronavirusas, juodaodžiai – visuomet kyla vienokios ar kitokios asociacijos, visai kaip nusistovėjusios normos ir suvokimas. Kiekvieno dalyko suvokimas ir supratimas yra suformuojamas masinių medijų, kurios nusprendžia kokias reikšmes ir prasmes suteikti konkrečiu atveju. Politikai, namų šeimininkės, rasės, lytis, socialinės problemos... viskas, kas egzistuoja pasaulyje gali suformuoti tam tikrus vaizdinius. To rezultatas: dėl ribotų reikšmių ir prasmių įvaizdinimo medijose pasaulyje atsiranda stereotipai. 

Medijos ne tik formuoja mūsų nuomones, bet gali jas keisti ir jomis manipuliuoti. Kai sukurti stereotipai pasirodo vėl ir vėl iš metų į metus, taip susiaurėja žmonių suvokimas, kad vienų ar kitų dalykų reprezentacija gali būti kokia nors kitokia. Dauguma pradeda mažiau kvestionuoti ir suvokia, kad taip tiesiog jau yra. Ekstremalūs pavyzdžiai, kuriuos mini Stuart Holl, yra etinės mažumos, kurios stereotipizuojančios, kaip keliančios bėdas (UK atveju). Žinoma, ne visi aklai priima medijų reprezentacijas, kurios yra pateikiamos, tačiau dažniausiai tam pasiduoda dauguma visuomenės atstovų.

Stuart Hall reprezentacijos teorija mini, kad net jei žmonės atmeta vienas ar kitas reprezentacijas – masinės medijos vis tiek kuria prasmes tol, kol įtinka visuomenės daugumai. Kodėl? Tam, kad užsitikrintų dominavimą, neleistų paprastoms žmonių grupėms išsišokti ir išlaikytų socialinę viršenybę. Norėdami šiek tiek kontroliuoti reikšmių suvokimą ir naujienų įsisavinimą, žmonės turėtų daugiau kvestionuoti tekstus, įdėmiau žiūrėti kas tai parašė ir kodėl. Dekonstravę tekstus, žmonės gali suvokti kokiam tikslui jie yra sukurti ir kokią naudą teikia tiems, kas tai paskelbė.

Reikšmių gamyba

Literatūros tyrimo laukas yra labai platus. Tekstai, kaip ir jų kūrimo įrankiai, yra medijų dalis, o tai labai glaudžiai siejasi su kultūra. Kai kuriems šiuolaikinės visuomenės atstovams tampa įdomu išsiaiškinti kiek kultūros vis dar yra tekste ir kiek tai tik atskiras autoriaus produktas. Norint suprasti, kaip tekstai ir kitos medijos padeda kurti kultūrą, noriu pristatyti jums Stuart Hall teorijų sampratas ir kartu su jumis pabandysiu išsiaiškinti paslaptingą reikšmių gamybos fenomeną.

Stuart McPhail Hall yra britų marksistinis sociologas, kultūros teoretikas ir politinis aktyvistas. Kartu su Richard Hoggart ir Raymond Williams jis įkūrė Birmimngemo mokyklos kultūros  studijas (angl. The Birmingham School of Cultural Studies). Stuart Hall teigia, kad kalbos vartojimas veikia valdžios, institucijų, politikos ir ekonomikos rėmuose. Ši nuomonė pateikia žmones kaip kultūros gamintojus ir vartotojus tuo pačiu metu. Taigi kultūros teoretikas meta iššūkį visiems masinės komunikacijos modelio komponentams. Jis teigia, kad:
➥ prasmė nėra tiesiog fiksuojama ar nustatoma siuntėjo;
➥ pranešimas niekada nėra skaidrus;
➥ auditorija nėra pasyvus prasmės gavėjas.

Norėdami analizuoti visus šiuos tris aspektus yra būtina apžvelgti Stuart Hall reprezentacijos ir recepcijos teorijų ypatumus, apie kurias plačiau papasakosiu kitomis dienomis.

O dabar: kodėl pasirinkau tokiam tekstui sūkurio fotografiją? Easy. Žiniasklaida turi gebėjimą apsunkti mūsų kasdienybę tekstais ir naujais straipsniais. Mes norim to ar ne, bet dienos bėgy pamatysim kokią nors antraštę (ar kelias) socialiniuose tinkluose, parduotuvėse žurnalų skyriuje ar Messenger'io pokalbyje, kuomet mums kitas asmuo ką nors atsiųs. Taip mes neišvengiamai patampame informacijos vartotojais. Man tai priminė Butrimonių fontaną, kurio nuotrauką čia ir matote. Sūkurys, kaip ir žiniasklaida su savo reikšmėmis, sukasi, nesustoja, yra nevaldomas, bet vis tiek traukia dėmesį. Pamatome skambią, specialiai sukurtą antraštę ir spaudžiame, nukeliaudami į (dažniausiai) nereikšmingą ir prastokai sukonstruotą tekstą. Nusivylę vėl kartojame tas pačias klaidas, kol galiausiai tampame arba netampame žiniasklaidos skeptikais. Vienintelė problema yra tik tokia, kad kai kurios naujienos mums vis tiek yra įdomios ir mes neišvengiamai apie jas sužinome tik įsijungę tuos pačius populiariausius portalus. Juk visą gyvenimą neklausinėsime pažįstamų kas kur svarbaus nutiko, ypač kai jie ne visad domisi viskuo, kas svarbu mums. Galėtume sakyti, kad tuomet mus gelbėtų televizijos žinios? Na jau ne. Aš ir manau daug kitų žmonių, tikrai nedega noro jungtis tos dėžės, kuri be sąžinės jausmo bombarduoja tave nereikšmingomis reklamomis.

Žiniasklaidos svarba būtų jau kita tema. Aš degu noru kuo daugiau žmonių supažindinti su reprezentacijos ir recepcijos teorijomis, tad toliau kviečiu skaityti sekančius tekstus ir panirti į apmąstymus apie mūsų kultūrą ir joje vyraujančias medijas.

Tam tikros mintys mus paverčia patraukliais

Visai gera kartais apsimesti kažkuo kitu. Net, jei atrodai vis dar savimi, gali jaustis kitaip ir tai pastebi aplinkiniai. 

– Tu šiandien kažkuo graži... Nauja suknė?
– Ne, aš tiesiog šiandien labiau pasitikiu savimi.

O kartais ir apsimetinėti niekuo nereikia. Pamenu, kai mokiausi gimnazijoje ir lankiau šokių pamokas vietoj kūno kultūros, vieną kartą gavau netikėtą komplimentą. Kuomet buvau įsijautusi į šokį, mano mokyklinis juodas sijonas sukosi aktų salėje, kartu rudiems plaukams juos lydint, mano gera draugė pasakė:

– O tu gražiai atrodai.

Tik tiek pakako, kad ji atkreiptų mano dėmesį tąkart ir kad tai užstrigtų mano atmintyje. Dažnai tai analizuodavau ir supratau, kad šokdama aš mėgaujausi akimirka, aš pamiršau kaip atrodau ir plaukiau melodijos ritmu, bandydama tobulai atkartoti išmoktus šokių judesius. Dėl to aš ir atrodžiau „gražiai“, nes tą kartą aš pasitikėjau savimi, „nesiparinau“ dėl savo išvaizdos ir tiesiog gyvenau ta akimirka.

Heloviną galima švęsti keliais būdais, kaip galima ir gyventi visiškai skirtingai. Arba mes persirengiam ir apsimetam tuo, kuo nesam, arba mes persirengiam ir išliekam savimi bei gerai leidžiam laiką. Taip yra ir su gyvenimo kaukėm, kurias neišvengiamai daugelis dėvi ir net nesusimąsto, kad gali būti kaip nors kitaip. Daug apie tai galima būtų kalbėti, nes ši tema, kaip ir daugelis kitų su žmogaus psichologija susijusių temų, yra neišsenkama. Nepaisant to, manau, kad didelei daliai mūsų sprendimų ir pasirinkimų, kaip gyventi ar ką nors švęsti, daro įtaką mintys. Jos visad sukasi mūsų galvoje mes norime to ar ne. 

Vienas internetinis puslapis, kurį mėgstu kartais paskaitinėti, yra paskelbęs tokį straipsnį: „Fizikai įrodė, kad mintys formuoja likimą“. Pavadinimas skambus ir nesu tikra, kiek čia galime rasti tiesos, o tai vėl kita tema apie žiniasklaidos reikšmių kūrimą, kuria labai domiuosi, tačiau, kad mintys daro įtaką mūsų gyvenimui aš sutinku. Jau yra klišė sakyti, kad: „kaip galvosi, taip ir nutiks“, bet kai visa tai išsipildo, tada vėl sugrįžti prie minčių, kad visgi, tai gali būti tiesa. Nekalbant apie materialių dalykų pasirodymą gyvenime, manau, mes galime pradėti dažniau tikėti savimi ir gyventi akimirkomis, nemąstant ką sakytų ar manytų kiti. Taip kitiems atrodysim pasitikintys savimi, atrodysime patrauklūs ir kas svarbiausia – laimingi. Bet žinot ką? Mes ne tik atrodysim laimingi, bet tokie iš tikro ir būsim, o tai yra svarbiausia!

Poezijos samprata Gyčio Norvilo kūryboje („Grimzdimas“)

 Gytis Norvilas sako: „Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai.“ Nepatogumą, susierzinimą ir nekantrumą puikiai atspindi šio autoriaus kūryba. Vien paėmus į rankas poezijos knygą „Grimzdimas“ (2017) į akis krenta tiek pavadinimas, parašytas iš mažosios raidės, visai kaip ir pačio autoriaus vardas bei pavardė, tiek unikali autoriaus piešta iliustracija. Norint perskaityti knygos pradžioje esantį turinį reikia arba kreipti galvą, arba rankose pasukti knygą – tokie panašūs, vieniems atrodantys keisti, autoriaus pasirinkimai paverčia knygą ir G. Norvilo kūrybą savita ir tuo pačiu labai dominančia, tad kyla klausimas: kas autoriui yra poezija? Poetas mini, kad „neretai realybėje gali atrasti daug daugiau poezijos, nei poezijos – eilėraštyje“, dėl to G. Norvilos darbuose atsiskleidžia nepagražintos realybės vaizdiniai ir kitos panašios pasaulio detalės. 

Gediminas Kajėnas, kalbindamas G. Norvilą savo parengtame straipsnyje „Eilėraštis – prieglobsčio zona““ (2012), teigia, kad autoriaus eilėraščiuose nuo pat kūrybos pradžios karaliauja gamta: „Tiesa, ji ne ta romantiška, bet gaivališkesnė, natūralistinė, pati tampanti metafora, simboliu. O svarbiausia, man rodos, ji nėra joks kitas pasaulis – pats eilėraštis yra jos dalis.“ G. Kajėnas puikiai apibūdina vieną iš G. Norvilos kūrybos bruožų – gamtą, tačiau susidūrus su šiuo fenomenu tekste kyla daug emocijų. Gaivališki, natūralūs gamtos (pvz. gyvūnų) vaizdiniai yra šiurkštūs ir šokiruoja, tačiau net ir kilus pykčiui – skaitoma toliau. Užtikrinti, bet kartu paprasti tekstai žadina smalsumą ir prikausto skaitytoją nuo pačių pirmų eilučių. Kartais neprireikia ir jų. Vien pažvelgus į knygos puslapį, dažniausiai yra pastebimas kitoks formos pasirinkimas ir kyla noras patyrinėti vien tik tai. Kartais galim klausti: kaip skaityti tekstą (pvz. „vienatvės nėra“, p. 17-18 arba „Gerkiškių reminiscencijos: 8 kūno įdagai“, p. 19)? G. Norvilas neslepia, kad mėgsta eksperimentuoti su poetika, žaisti archajiškais įvaizdžiais, kalbos ritmu ir nestandartinėmis išraiškos formomis. Pasirinkta netradicinė eilėraščių forma autoriui yra svarbi. Jis sako, kad tai padeda išvengti diktato ir baigtinumo. Taip autorius mėgina „nutverti už uodegos pasaulį“ ir suteikti skaitytojams šansą patiems rinktis, kaip bus perskaitytas tekstas ar vaizdas.

Kalbant apie vaizdus, G. Norvilos kūryboje jų netrūksta. Autorius ne tik kuria eiles, bet ir piešia, tiesa, vadinamus paišus jis apibūdina nebaigtais piešiniais, neužbaigtomis formomis. G. Kajėno interviu metu poetas teigia, kad tai yra „bandymas piešinį pateikti kaip tekstą, kaip eilėraštį, turintį formą, net siužetą“. Knygoje „Grimzdimas“ visa tai slepiasi trečiame skyriuje „kelio žymėjimas. ritualai“. Autoriaus piešiniai yra ne tik saviti ir be galo fragmentiški, bet kartu jie slepia ir teksto detales, tad galime sakyti, kad patys piešiniai suponuoja nevienalytę komunikaciją. Pasitelkiamos skirtingos medijos kalba skaitytojui ne tik apie šiuolaikinį pasaulį, kai vaizdai perteikia esmę ir dažnai yra virtę pagrindiniu informacijos šaltiniu, bet kužda ir apie ankstesnius laikus, kuomet dailė ir menas nebuvo toks pažengęs. G. Kajėno straipsnyje G. Norvilas sako, kad su poezijos pagalba „<...> galima nusileisti į slapčiausius sąmonės ir pasąmonės, kolektyvinės pasąmonės užkaborius, kuriuose dažnai slypi tai, ko net nesitiki užtikti. Taip pasaulis plečiasi.“, tačiau aš manau, kad tai poetas pasiekia ir savo piešinių dėka. Žiūrėdami į autoriaus sukurtus vaizdus ne tik atpažįstame kokias nors formas, bet pasitelkę vaizduotę siejame fragmentus ir patys kuriame unikalų pasaulį bei jį kiekvienas suprantame visiškai kitaip. Čia slypi tiek poezijos, tiek G. Norvilo poezijos knygoje slypinčių piešinių paslaptis.

Visos paslaptys, kaip ir rašymas, pasak poeto, gimsta tik iš nežinojimo ir visa tai padeda užkoduoti metaforos, kurios slypi beveik kiekviename autoriaus kūrinyje: kai kur puikuojasi „mirusių žvaigždžių žibintai“ (eil. „keleivis“, p. 15), vėliau skaitytojai bando suprasti iš kur atsiranda „atsitraukiančių paukščių rožančiai“ (eil. „rudens manevrai“, p. 23), o žvelgiant į vieno piešinio taškelius, akį patraukia vienintelė teksto eilutė: „virš dangaus gili gliti šliužė“ (eil. „stuburas virstantis sraige, arba elementariosios detalės“, p. 51). Dėl įvairiausių formų, painių konstrukcijų, kartojimų, metaforų, mitologijos ir kitų kontekstų G. Norvilos kūryba tampa truputį sudėtinga ir tikrai negalėčiau sutikti, kad šis autorius „rašo lengvai“, kaip prasitaria pats. Poetas niekuomet nesislepia nuo skaitytojo, rašo tai, ką patiria pats ir mini, kad eilėraščiai tampa lyg prieglobsčio zona, kurią jis nori suteikti ir kitiems žmonėms. 

2017 m., kitame G. Kajėno imtame interviu „Poetas Gytis Norvilas: Esu labiau melioratorius – man įdomu knistis gilyn“ G. Norvilas puikiai apibūdina savo poezijos knygą ir atskleidžia svarbiausius dalykus ką joje galime atrasti: „„Grimzdimas“ – tai ir perėjimo į kitą, požemių pasaulį, alegorija. Kažkur čia, matyt, yra ir Hadas, ir Pragaras, ir Rojus… Beje, koks skirtumas… Tai, greičiausiai, viena ir tas pat. Bet tai kelias. Ir ši knyga – savotiška kelionė, kurioje per kalbą kasdamasis į žemę bandau pažinti save, savo užkaborius.“ Taigi koks skirtumas, kaip perskaitome eiles ir visai nesvarbu, kaip suvokiame pačius piešinius. Svarbiausia yra pajausti viską, ką kužda žodžiai ir vaizdai, o jausenas ir emocijas G. Norvilas perteigia puikiai. Kiekvieną „Grimzdimo“ skyrių autorius pradeda juodu puslapiu ir kokia nors mintimi, kuri įveda į tolesnius skaitinius su tam tikru vaizdiniu, pvz. prieš pirmąjį skyrių perskaitome: „šiame puslapyje grandinę žvangina nutrūkęs naktinis šuo - - -“ (p. 9). Spendžiant iš paskutiniojo juodojo knygos puslapio „p. s.“ (p. 107), kuriame slypi autoriaus laiškelis, šis kūrinys turėtų būti kelio, pakelės knyga. Kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą ir vietovę, kurią autorius atpažįsta iš kart, o mes turim galimybę juos tapatinti su savais vaizdais, detalėmis ir peizažais. G. Norvilo poezija sukeikia mums galimybę sustoti ir pradėti grimzti tiek į save, tiek į pasaulį, tiek į tuštumą aplink mus.