A. Marčėno eilėraščiuose galime aptikti nemažai aliuzijų į klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą bei ankstesnius autoriaus darbus. Jo tekstuose vyrauja kasdienė, ironiška ir autoironiška kalba bei frazeologizmai. Knygoje „Žmogaus žvaigždė“, kaip ir kituose A. Marčėno eilėraščiuose, dėmesys yra skiriamas eilėraščių skambesiui, rimui, ritmui, griežtoms kanoniškoms formoms. Eilėse atsiskleidžiantys užkoduoti jausmai dera su ironija, o poetinė kalba – su ironiškais posakiais. „Žmogaus žvaigždė“ yra vienintelė A. Marčėno eilėraščių-piešinių knyga. 2005 m. poetui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose „Dėvėti“, „Žmogaus žvaigždė“ ir „Pasauliai“.
Menininkas Šarūnas Leonavičius meistriškai iki smulkiausių detalių knygoje kuria stebuklų pasaulį. Kiekvieną puslapį galima ilgiausiai tyrinėti, nes iliustracijos pasižymi ypatingu detalumu, magiškumu ir judesiu, kas nėra įprasta. Aidui Marčėnui teko nelengvi uždaviniai: pirmas – parašyti tekstus, kurie atspindėtų ir papildytų sudėtingus piešinius, o antras – kurti vaikams. Perskaičius knygą galima teigti, kad poetas puikiai susidorojo su abiem uždaviniais: mažuosius eilėraščiai turėtų užburti melodingumu ir skambesiu, o suaugusius – taiklia, grynai poetine kalba.
Prof. Antanas Andrijauskas straipsnyje „Asociatyvaus metafizinio mąstymo apraiškos Šarūno Leonavičiaus kūryboje“ (2004) analizuoja Šarūno Leonavičiaus darbus ir teigia, kad iliustratorius priklauso „negausiai plejadai viduriniosios kartos lietuvių dailininkų, kurie puoselėja kontempliatyvų požiūrį į kūrybos objektą, ieško kitokių slėpiningų metafizinių prasmių.“ (p. 206). Galima sutikti su profesoriumi, kad Š. Leonavičiaus kūrybai yra būdingas ypatingas profesionalumas, darbo subtilumas bei meistriškumas. Žvelgiant į knygą „Žmogaus žvaigždė“, pastebime, kad dailininko asmenybei itin svarbus sąlytis su gamtos stichijomis, būties amžinybę primenančiu jūros ošimu, gyvūnija, paukščiais ir augalais, kurie tarsi iš pasąmonės gelmių nuolatos išnyra iliustratoriaus darbuose.
„Šioje žemėje viską;/ užrašyti gali“ – taip prasideda pirmasis eilėraštis ir jis puikiai atspindi knygos sandarą. Čia galime pastebėti besikeičiančius metų laikus, žmonių kartas, praeities atspindžius ir nostalgiją, kuri taip pat kyla vyresniems skaitytojams pažvelgus į nepaprasto grožio detalias iliustracijas. Knyga yra unikali, nes joje ne tik paveiksliukai kuria vizualumą. Pačiuose eilėraščiuose minimi vaizdingi išsireiškimai skaitytojams suponuoja vis kitokias emocijas ir per kuriamus vaizdus yra žadinami jausmai: „gaudžia bundanti gyvybė“, „galybė;/ jo alsavime ištirpsta“, „susprogdina ryto tylą“, „laumės tyliai gieda;/ eidamos slėpynių“, „Saulės;/ stygos skamba aukštai“, „į aidžius miškus įbridus“ ir t. t. Neapsieinama ir be Biblijinių motyvų: „Pasiimk mane į Dangų“ (eil. „Senelio palikimas“), „maldaus jie Mėnulio Dievulį“ (eil. „Mėnulyje nieks negyvena“), eilėraščio pavadinimas „Jeruzalės gaidelis“, „Renčia Babilono bokštą“ (eil. „Lietuvių varpinė“), „Tai tik sapnas. Kraujo vynas.;/ Kūno duona. Kranto aukštis.“ (eil. „Senolė“).
Knygoje autorius kalba metaforomis ir metonimijomis, taip atskleisdamas karnavališkumą. Tekstuose, kaip ir iliustracijose, pinasi realybė ir fantastika, išmintis ir absurdas, tai, kas siaubinga ir paslaptinga, gyvybė ir mirtis. „Žmogaus žvaigždė“ talpina užuominas iš lietuvių tautosakos: yra minimos laumės (eil. „Joninės“), „Eglės žalčių karalienės“ motyvai (eil. „Vakaras prie jūros“), pasakos „Vilkas ir septyni ožiukai“ aliuzijos (eil. „Žiema“) ir pan., tačiau tuo pačiu metu A. Marčėnas prabyla ir apie šiuolaikinį pasaulį. Tai puikiai atspindi eilėraštis „Vieniša mergaitė“, kuomet yra minima aplinka: „Blokinių rūmų giraitėje <...> Saulės zuikučiai ištiško;/ į blokinę sieną“. Tuo tarpu, eilėraščiai „Mėnulyje nieks negyvena“ ir „Vakaras prie jūros“ užsimena apie prarastą Tėvynę. Tekstai, persmelkti įvairių motyvų, su savimi neša vis skirtingas žinutes, koduoja prasmes ir verčia susimąstyti ne tik apie Lietuvą, gamtą ir gyvenimą, bet ir apie pačią žmogaus būtį.
Knygos „Žmogaus žvaigždė“ dera prie ankstesnės A. Marčėno kūrybos, kuomet eilės buvo skaidrios ir muzikalios, čia neaptinkame verlibro, kuris atsiranda vėlesniuose autoriaus darbuose šalia silabotonikos. Toks vientisumas sukuria didesnį eilėraščių ir iliustracijų ryšį bei suteikia skaitytojams galimybę labiau pasinerti į tekstą ir vaizdus. Kuomet antras eilėraštis skaitytojus budina iš sąstingio ir teikia užuominas, kad žiema baigėsi („Nebyli Žiemos galybė;/ jo alsavime ištirpsta.“ (eil. „Ilgėjančios dienos“)), priešpaskutiniame knygos eilėraštyje „Žiema“ autorius prabyla panašiais, bet kontrastiškais motyvais: „Karalienė sidabrinė;/ tyliai leidžiasi. Ir sninga.“. Taip knyga yra užbaigiama vienu dideliu ciklu, kurį galime pavadinti gyvenimu, nes „Žmogaus žvaigždė“ kalba tiek apie jaunystę, paieškas, mokslą ir darbus, tiek apie senatvę, liūdesį ir mirtį.
Kartais A Marčėno eilėraščius žmonės lygina su meditacija ir knyga „Žmogaus žvaigždė“, talpindama begalę unikalių iliustracijų, tikrai gali tapti šios veiklos ir atsipalaidavimo iniciatore. Autoriui gyvenimo prasmė yra pats buvimas ir gebėjimas išgyventi momentą. Dėl to visus knygos eilėraščius galima ne tik perskaityti, bet ir juos išgyventi. Galima suprasti, kaip reikia pergyventi Tėvynės praradimą, kaip susitaikyti su artimo mirtimi, kaip nenuleisti rankų einant jaunystės keliu ir kaip vertinti viską, kas supa aplinkui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą