Tulpė

Laukinės tulpės Lietuvoje neauga, o paskutinioji buvo sunaikinta 2003 m. Kauno centre. Kuomet Laisvės alėja dabar daugeliui asocijuojasi su fontanu ir teatru, anksčiau didžiausiu traukos objektu buvo tapusi Konrado kavinė. Atkūrus nepriklausomybę, nuo 1948 m. gyvavusi Tulpė dabar yra pakeista prabangių skudurų parduotuve. Pradingo bufetą puošusi medyje išdeginta Kauno senamiesčio panorama, ant pus apskritės scenos skambanti džiazo virtuozų muzika ir salės rotondos vidurį puošianti B. Pundziaus vandens nešėja, kuri dabar slepiasi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūsyje. Ar kas nors dabar įsivaizduotų krempleninėmis suknelėmis pasipuošusias, šukuosenomis išdabintas ir aukštakulniais kaukšinčias, lėles primenančias jaunas kavinės padavėjas? Man pasisekė, nes viena jų buvo mano mama, kurios jaunystės nuotraukų albumus spaudžiu savo glėbyje.

Dažniausiai tulpės puošiasi šešiais dideliais žiedlapiais, tačiau kavinei užteko ir trijų puošnių salių, nors kai kas galėtų ginčytis, kad jų pakako, nes vakarais prie įėjimo nusitęsdavo didžiulės eilės. Tik įėjus, pakliūdavai į mažąją salę, kurios kampe mėgdavo rinktis rašytojai, menininkai ir kiti intelektualai. Jie pavalgydavo, kalbėdavosi ir rašydavo valandų valandomis. Kai kas net turėdavo „savo staliuką“, kaip dailininkas Liudas Truikys, kuris be galo mėgdavo lietinius su varške ir nuolat prašydavo įdėti jų išsinešimui namo. Tai buvo aukšto lygio kavinė, dėl to padavėjos turėdavo žinot ir iš kurios pusės prieiti, ir iš kurios pusės paduoti maistą, kaip serviruoti stalą ir pan. Žinoma, jaunos padavėjos, ypač tos, kurioms yra vos 18 metų, yra tįsojusios ir ant vašku išblizginto parketo, nes tiesiog paslysdavo su naujais lakiniais bateliais. Taip nutiko mano mamai, kuomet pilną padėklą įrankių pažėrė ant visos kavinės grindinio. O ko gi norėt, visą naktį išmiegojus fotelyje, kad sekančiai darbo dienai liktų gražūs plaukai?

Įvairių veislių tulpės kvepia skirtingai: vienų kvapas gali būti subtilus ir nejaučiamas, o kitos gali skleisti į rožes panašų aromatą, tačiau ši Tulpė dvelkė cigarais, konjaku ir maistu. Prisimenant firminius Tulpės kotletus, patiekiamus su kopūstų laiveliu ir bulvytėmis fri, daug kas mena garsiąją kavinės konditeriją. Tokių pyragėlių, kaip Tulpėje, nebuvo niekur, galbūt net visoje Lietuvoje. Kavinės konditerijos cechas rasdavosi visai šalia kavinės esančiame kieme ir gaminiai būdavo ne vežami, o nešami į Tulpės cukrainę. Joje galėdavai nusipirkti kavinėje patikusius tortus, pyragaičius ir kitus gardumynus. Čia puikavosi skaniausi viščiukai, ežiukai, trikampiai, eklerai ir kiti Petrausko daromi konditeriniai gaminiai. Dabar kažką panašaus galima atrasti desertinėse Alkava. Kalbant apie kvapus, būtina paminėti ir iš trečiosios salės po kaire buvusį Tulpės sodelį. Aptvertas tvora ir apsodintas alyvomis pavasarį ir vasarą jis džiugino lankytojus maloniais kvapais.

Tulpės būna įvairiausių spalvų, bet ši išsiskyrė tuo, jog mirksėjo neonine šviesa. Laikui bėgant kavinės atminimas buvo įamžintas Laisvės alėjos grindinio plytelėje, tačiau pakeitus grindinį, kol kas Tulpės plytelei vietos neatsirado. Džiaugiuosi, kad jai visad vietos bus šiame tekste. Lipdama Šilelio laiptais mąstau: kur dar galėtų būti vietos Tulpei? Gal čia pat ant posūkio, kuriame stabteliu atgauti kvapą? Kažkada šioj vietoj perbėgo kačiukas, kurio pėdutės dar ilgai atkreipdavo visų skubančių žvilgsnius. Manau, čia galėtų puikuotis ir tulpės atvaizdas. Gatvės menas tampa vis populiaresnis ir grafičio darbai puošia vis daugiau ir daugiau Kauno sienų. Tekstai ir vaizdai, visai kaip maistas, vienija žmones ir džiugu, kad besiskleidžiant fantazijai atgyja pačios nuobodžiausios vietos.

Niekada negaliu pareiti pro gėlių parduotuves. Vis stabteliu, grožiuosi, kartais padarau nuotrauką ir išsiunčiu ją mamai. Visai panašiai žmonės elgiasi išvydę dar nematytą grafičio darbą mieste. Iš pradžių to nesureikšmindavau, bet panaršius Gyvos sienos internetinėje svetainėje, suprantu, kad jau būtų galima padaryti visą Kauno gatvių meno knygą. Būtų gerai, jei kas nors parašytų knygą apie Tulpę. Ten visi pasakotų apie savo prisiminimus ir nuotykius praeities kavinėje, kurioje rinkdavosi bohema. Kur dabar renkasi intelektualai – nežinia. Gal Miesto sodo restorane, kuriame kartą buvau dėl protmūšio, o gal restorane 55 laipsniai, kuris randasi pirmame Kauno viešbučio aukšte? Atsakymas lieka neaiškus, visai kaip ir dėl naujos plytelės Tulpei atminti.

Turiu prisipažinti, tulpės nėra mėgstamiausios mano gėlės. Man labiau patinka rožės, o jas pigiausiai Kaune pardavinėja Birštono gatvės požeminėje perėjoje. Aišku, kovo 8-ąją priimu ir tulpes, nes visos gėlės yra žavios, o jas gauti – visad malonu. Kai mama man pasakoja apie savo jaunystės laikus ir kavines, kuriose jai yra tekę dirbti, aš visad pamąstau, kaip būtų gera aplankyti jas su savo širdies draugu. Deja, tų vietų nebėra ir visi pasimatymai dabar dažniausiai vyksta vaikščiojant Nemuno krantine arba užsukant į kokį nors prekybos centrą. Taip, atnaujintame Akropolyje dabar yra 29 restoranai ir kavinės, bet, tikriausiai, nei vienoje iš jų netvyro tokia pati atmosfera, kuri buvo Tulpėje. Gal vien dėl to, kad dabar nebeskamba gyva muzika ir visi kažkur nuolatos skuba. Panašiai skubėdavo žmonės Tulpės bariuke, kuri buvo šalia pačios kavinės. Čia galėjai greitai užkąsti. Daugelis ten mėgaudavosi konjaku, kava, kefyru, pyragėliais ir šaltais užkandžiais. Mama labiausiai pamena pynutes su razinomis, dėl kurių vis dar tįsta seilė.

Prisimenu, kai vieną karštą vasaros dieną gavau tulpę ir labai nudžiugau. Gal ne dėl pačios gėlės, o dėl to, kas ją įteikė. Tik vėliau supratau, kad ši gėlė priklausė kaimynei iš pirmo aukšto, kuri niekad nenustoja rūpintis savo mini sodeliu palei balkonu. Šis prisiminimas visad pralinksmina, bet turiu ir tokių, kurių vengiu. Visai, kaip to karto, kuomet išsiskyriau su draugu. Jo dovanota tulpė neaiškiai ilgai žydėjo mano kambary, kol neiškentus nunešiau ją į svetainę. Galvotumėt, kad ne viskas buvo tulpėmis klota ir buvusioj kavinėj? Klystumėt, nes nors ten rinkosi visokio plauko žmonės, tačiau buvo labai jauku ir smagu, o kas jau gerai paūždavo vėliau tęsdavo vakarą Orbitoje, Žaliam kalne ir Trijose mergelėse, kur buvo naktinės programos.

Dažniausiai tulpių per gimtadienį negaunu. Stalą puošia kelios rožių puokštės, mamos gaminti valgiai ir mano išsirinktas tortas. Nors visas šventes su šeima miniu namuose, bet bakalauro diplomų įteikimą šiemet atšventėme šalia Laisvės al. fontano, esančioje picerijoje Charlie. Anksčiau žmonės turėdavo kur šėlti ir puiki vieta tam būdavo Tulpės banketinė salė. Užsakymų būdavo daug: pradedant gimtadieniais, baigiant vestuvėmis. Ši vieta, talpinanti 40 žmonių, visad būdavo gražiai paserviruota ir padavėjos laukdavo ateinančių svečių. Dabar už tokias pobūvių sales reik paklot nemažą sumelę, o Tulpėj tai nieko nekainavo, nebent norėdavai švęsti ilgiau, tuomet tekdavo primokėti padavėjoms. Galim tik įsivaizduoti kokio mąsto vykdavo baliai, kur buvo šokių salė, vaišėmis nuklotas stalas ir jokių pavydžių svetimų akių.

Nešantis tulpių puokštę gatve, svetimų žvilgsnių būna daug. Dažnai nesuprasi ar žmonės vertina įvairiaspalves gėles, ar mąsto, kam žadi dovanoti, ar teisia, jog tu gavai jų per daug. Anksčiau jausdavausi nejaukiai, bet dabar esu drąsesnė: džiaugiuosi gėlėmis, šypsausi ir tiek. Dabar viešai kalbu ir apie tai, kas rūpi: menas, literatūra, santykiai, praeitis... Tikiu, kad visus šešėlius galima išsaugoti apie juos kalbant ir rašant, tad norėčiau, kad ir kiti pasektų mano pavyzdžiu ir taptų drąsesni. Tikiuosi, dėl meno Kauno miestas atgis ir kaimynės tulpės kitais metais pražys. Viliuosi, kad Tulpė išliks amžinai, nes ją prisimins visi dar ilgai.

„Žmogaus Žvaigždė“ recenzija

 „Žmogaus žvaigždė“ (2004) prabyla keliomis medijomis: tekstu ir vaizdu. Tai yra aukštos meninės ir poligrafinės kokybės knyga, skirta meno ir poezijos gerbėjams. Parašyta vaikams, ji puikiai tinka ir suaugusiam skaitytojui. Knygos puslapiai, išmarginti neįtikėtino grožio Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir poeto Aido Marčėno eilėraščiais, susijungia į vieną darnų pasaulį. Tarp eilėraščių ir piešinių mezgasi neatsiejamas dialogas: ten, kur nutyla žodžiai, prabyla vaizdai. Mažuosius eilėraščiai užburia melodingumu ir skambesiu, o suaugusius – taiklia, poetine kalba.

A. Marčėno eilėraščiuose galime aptikti nemažai aliuzijų į klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą bei ankstesnius autoriaus darbus. Jo tekstuose vyrauja kasdienė, ironiška ir autoironiška kalba bei frazeologizmai. Knygoje „Žmogaus žvaigždė“, kaip ir kituose A. Marčėno eilėraščiuose, dėmesys yra skiriamas eilėraščių skambesiui, rimui, ritmui, griežtoms kanoniškoms formoms. Eilėse atsiskleidžiantys užkoduoti jausmai dera su ironija, o poetinė kalba – su ironiškais posakiais. „Žmogaus žvaigždė“ yra vienintelė A. Marčėno eilėraščių-piešinių knyga. 2005 m. poetui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose „Dėvėti“, „Žmogaus žvaigždė“ ir „Pasauliai“.

Menininkas Šarūnas Leonavičius meistriškai iki smulkiausių detalių knygoje kuria stebuklų pasaulį. Kiekvieną puslapį galima ilgiausiai tyrinėti, nes iliustracijos pasižymi ypatingu detalumu, magiškumu ir judesiu, kas nėra įprasta. Aidui Marčėnui teko nelengvi uždaviniai: pirmas – parašyti tekstus, kurie atspindėtų ir papildytų sudėtingus piešinius, o antras – kurti vaikams. Perskaičius knygą galima teigti, kad poetas puikiai susidorojo su abiem uždaviniais: mažuosius eilėraščiai turėtų užburti melodingumu ir skambesiu, o suaugusius – taiklia, grynai poetine kalba.

Prof. Antanas Andrijauskas straipsnyje „Asociatyvaus metafizinio mąstymo apraiškos Šarūno Leonavičiaus kūryboje“ (2004) analizuoja Šarūno Leonavičiaus darbus ir teigia, kad iliustratorius priklauso „negausiai plejadai viduriniosios kartos lietuvių dailininkų, kurie puoselėja kontempliatyvų požiūrį į kūrybos objektą, ieško kitokių slėpiningų metafizinių prasmių.“ (p. 206). Galima sutikti su profesoriumi, kad Š. Leonavičiaus kūrybai yra būdingas ypatingas profesionalumas, darbo subtilumas bei meistriškumas. Žvelgiant į knygą „Žmogaus žvaigždė“, pastebime, kad dailininko asmenybei itin svarbus sąlytis su gamtos stichijomis, būties amžinybę primenančiu jūros ošimu, gyvūnija, paukščiais ir augalais, kurie tarsi iš pasąmonės gelmių nuolatos išnyra iliustratoriaus darbuose.

„Šioje žemėje viską;/ užrašyti gali“ – taip prasideda pirmasis eilėraštis ir jis puikiai atspindi knygos sandarą. Čia galime pastebėti besikeičiančius metų laikus, žmonių kartas, praeities atspindžius ir nostalgiją, kuri taip pat kyla vyresniems skaitytojams pažvelgus į nepaprasto grožio detalias iliustracijas. Knyga yra unikali, nes joje ne tik paveiksliukai kuria vizualumą. Pačiuose eilėraščiuose minimi vaizdingi išsireiškimai skaitytojams suponuoja vis kitokias emocijas ir per kuriamus vaizdus yra žadinami jausmai: „gaudžia bundanti gyvybė“, „galybė;/ jo alsavime ištirpsta“, „susprogdina ryto tylą“, „laumės tyliai gieda;/ eidamos slėpynių“, „Saulės;/ stygos skamba aukštai“, „į aidžius miškus įbridus“ ir t. t. Neapsieinama ir be Biblijinių motyvų: „Pasiimk mane į Dangų“ (eil. „Senelio palikimas“), „maldaus jie Mėnulio Dievulį“ (eil. „Mėnulyje nieks negyvena“), eilėraščio pavadinimas „Jeruzalės gaidelis“, „Renčia Babilono bokštą“ (eil. „Lietuvių varpinė“), „Tai tik sapnas. Kraujo vynas.;/ Kūno duona. Kranto aukštis.“ (eil. „Senolė“).

Knygoje autorius kalba metaforomis ir metonimijomis, taip atskleisdamas karnavališkumą.  Tekstuose, kaip ir iliustracijose, pinasi realybė ir fantastika, išmintis ir absurdas, tai, kas siaubinga ir paslaptinga, gyvybė ir mirtis. „Žmogaus žvaigždė“ talpina užuominas iš lietuvių tautosakos: yra minimos laumės (eil. „Joninės“), „Eglės žalčių karalienės“ motyvai (eil. „Vakaras prie jūros“), pasakos „Vilkas ir septyni ožiukai“ aliuzijos (eil. „Žiema“) ir pan., tačiau tuo pačiu metu A. Marčėnas prabyla ir apie šiuolaikinį pasaulį. Tai puikiai atspindi eilėraštis „Vieniša mergaitė“, kuomet yra minima aplinka: „Blokinių rūmų giraitėje <...> Saulės zuikučiai ištiško;/ į blokinę sieną“. Tuo tarpu, eilėraščiai „Mėnulyje nieks negyvena“ ir „Vakaras prie jūros“ užsimena apie prarastą Tėvynę. Tekstai, persmelkti įvairių motyvų, su savimi neša vis skirtingas žinutes, koduoja prasmes ir verčia susimąstyti ne tik apie Lietuvą, gamtą ir gyvenimą, bet ir apie pačią žmogaus būtį.

Knygos „Žmogaus žvaigždė“ dera prie ankstesnės A. Marčėno kūrybos, kuomet eilės buvo skaidrios ir muzikalios, čia neaptinkame verlibro, kuris atsiranda vėlesniuose autoriaus darbuose šalia silabotonikos. Toks vientisumas sukuria didesnį eilėraščių ir iliustracijų ryšį bei suteikia skaitytojams galimybę labiau pasinerti į tekstą ir vaizdus. Kuomet antras eilėraštis skaitytojus budina iš sąstingio ir teikia užuominas, kad žiema baigėsi („Nebyli Žiemos galybė;/ jo alsavime ištirpsta.“ (eil. „Ilgėjančios dienos“)), priešpaskutiniame knygos eilėraštyje „Žiema“ autorius prabyla panašiais, bet kontrastiškais motyvais: „Karalienė sidabrinė;/ tyliai leidžiasi. Ir sninga.“. Taip knyga yra užbaigiama vienu dideliu ciklu, kurį galime pavadinti gyvenimu, nes „Žmogaus žvaigždė“ kalba tiek apie jaunystę, paieškas, mokslą ir darbus, tiek apie senatvę, liūdesį ir mirtį.

Kartais A Marčėno eilėraščius žmonės lygina su meditacija ir knyga „Žmogaus žvaigždė“, talpindama begalę unikalių iliustracijų, tikrai gali tapti šios veiklos ir atsipalaidavimo iniciatore. Autoriui gyvenimo prasmė yra pats buvimas ir gebėjimas išgyventi momentą. Dėl to visus knygos eilėraščius galima ne tik perskaityti, bet ir juos išgyventi. Galima suprasti, kaip reikia pergyventi Tėvynės praradimą, kaip susitaikyti su artimo mirtimi, kaip nenuleisti rankų einant jaunystės keliu ir kaip vertinti viską, kas supa aplinkui.

Stuart Hall recepcijos teorija

Stuart Hall tapo vienu iš pagrindinių recepcijos teorijos šalininkų ir sukūrė Hall‘o kodavimo ir dekodavimo teoriją. Šis požiūris į tekstinę analizę teikia auditorijai galimybę derėtis ir priešintis. Tai reiškia, kad auditorija pasyviai priima tekstą – socialinę kontrolę. Ši teorija teigia, kad žiniasklaidos tekstus užkoduoja gamintojas, o tai reiškia, kad tas, kuris gamina tekstą, užpildo produktą vertybėmis ir pranešimais. Tada auditorija iššifruoja tekstą ir tam egzistuoja trys skaitymo būdai:

1. Dominuojantis skaitymas (angl. Dominant Reading) yra tas skaitymas, kuris daugumai visuomenės žmonių yra natūralus ar įprastas teksto interpretavimo būdas. Visuomenėje, kurioje diskursai labai konkuruoja, dominuojančio skaitymo apibrėžimas priklauso nuo asmens, priimančio sprendimą ir jo ideologijos. Šiuo būdu žmonės perskaito žinutes taip, kaip nori prodiuseris. Auditorijos nariai užims šią poziciją, jei žinutės yra aiškios ir jei auditorijos narys yra tokio paties amžiaus ir kultūros; jei jis turi lengvai sekamą pasakojimą ir nagrinėja auditorijai aktualias temas.

2. Derinamasis, kompromisinis skaitymo būdas (angl. Negotiated Reading) yra lyg kompromisas tarp dominuojančio ir opozicinio skaitymo, kai auditorija priima dalį prodiuserio pažiūrų, tačiau turi savo nuomonę. Tai gali atsitikti, jei yra palankūs anksčiau paminėti dalykai, pvz. auditorijos nariui patinka žiniasklaida, jis yra tokio pat amžiaus kaip jūs ir supranta kai kurias žinutes, tačiau pasakojimas yra sudėtingas, todėl tai stabdo visišką (pilną) supratimą.

3. Opozicinis skaitymas (angl. Oppositional Reading) yra tuomet, kai auditorija atmeta pageidaujamą skaitymą ir sukuria savo reikšmę. Tai gali atsitikti, jei žiniasklaidoje yra prieštaringų temų, su kuriomis auditorijos narys nesutinka. Tada auditorija atmeta pageidaujamą skaitymą ir sukuria savo reikšmę tekstui. Tai gali kilti ir tada, kai žiniasklaida kuria sudėtingą pasakojimo struktūrą, kuri galbūt yra nesusijusi su šiuolaikinės visuomenės temomis. Opozicinis skaitymas taip pat gali pasireikšti, jei auditorijos nariai turi skirtingus įsitikinimus arba yra kitokio amžiaus ar kitokios kultūros.

Skaitymų skirstymas į dominuojančius, alternatyvius ar atsparius yra gana savavališkas, atsižvelgiant į skaitytojo turimą ideologiją ir suprantama, kad daugelis veiksnių gali daryti įtaką tam, kaip žmonės perskaito įvairius tekstus. Dėl amžiaus, tikėjimo, kultūros, lyties, gyvenimo patirties skirtumų ir nuotaikos konkrečiu metu visi tekstai gali būti perskaitomi vis kitokiu būdu. Rezultatas, kurio siekia žinučių autoriai – kurti vienalytį auditorijos įvaizdį, kuri būtų pažeidžiama ir lengvai manipuliuojama galingos ir visapusiškos žiniasklaidos akivaizdoje.

Stuart Hall reprezentacijos teorija

Stuart Hall reprezentacijos teorija analizuoja tai, kaip žiniasklaida atskleidžia tikrovės įvykius (socialines grupes, vietas, asmenis, įvairius nutikimus ir pan.). Visada yra matuojama, kiek tiksli tikrovės reprezentacija atsiskleidžia žiniasklaidoje. Kaip pavyzdžius, galime aptarti kelis globalius įvykius: didelį skandalą sukėlusį Brexit ir vis dar aktualią COVID-19 situaciją. Visuomenei visad yra įdomu kokios yra naujienos, kas su kuo susitiko, kas buvo nuspręsta, kur yra židinys, kas už tai atsakingas, kaip nuo to apsisaugoti ir t. t. Tačiau visa tai įgauna prasmę tik tuomet, kai yra paskelbiama žiniasklaidos. Taip dalykai yra įprasminami. Žiniasklaida gali nuspręsti ar tam suteikti teigiamą reikšmę ir prasmę, ar neigiamą. Taigi originalus objektas dar nėra pati reikšmė. Pati žiniasklaida kuria reikšmes ir nuomones tam, kas vyksta tikrovėje. 

Žinodami, kad reikšmė nėra sukuriama po kažkokio įvykio ar nutikimo ir tai, kad reprezentacija įprasmina įvykius ir tik tuomet yra sukuriamos įvairios prasmės, kyla retorinis klausimas: kas turi galios kurti tokias reikšmes ir prasmes? Kas tai bebūtų, jie turi didžiulę galią paveikti visuomenę. Žinoma, šiuolaikiniame pasaulyje ši galia yra atitekusi masinėms medijoms. Vienas iš pavyzdžių būtų JAV prezidentas D. Trump. Dauguma visuomenės atstovų kažkuriuo metu yra „jautę“ kokius nors jausmus šiam asmeniui: yra pritarę jo veiklai, griežtai pasisakę prieš ją ir pan. Tačiau menka dalis žmonių yra šį asmenį sutikę gyvai ar jį pažįsta. Tai suponuoja, kad kažkuriuo metu būtent medijos įteigė vienokią arba kitokią nuomonę apie šią politinę asmenybę. Taigi jausmai ir nuomonė apie kokį nors asmenį arba įvykį taip pat yra kontroliuojama masinių medijų.

Ši reprezentacijos teorija daug dėmesio skiria ir stereotipams. Kai išgirstame tokias sąvokas, kaip: gėjų bendruomenė, Brexit, koronavirusas, juodaodžiai – visuomet kyla vienokios ar kitokios asociacijos, visai kaip nusistovėjusios normos ir suvokimas. Kiekvieno dalyko suvokimas ir supratimas yra suformuojamas masinių medijų, kurios nusprendžia kokias reikšmes ir prasmes suteikti konkrečiu atveju. Politikai, namų šeimininkės, rasės, lytis, socialinės problemos... viskas, kas egzistuoja pasaulyje gali suformuoti tam tikrus vaizdinius. To rezultatas: dėl ribotų reikšmių ir prasmių įvaizdinimo medijose pasaulyje atsiranda stereotipai. 

Medijos ne tik formuoja mūsų nuomones, bet gali jas keisti ir jomis manipuliuoti. Kai sukurti stereotipai pasirodo vėl ir vėl iš metų į metus, taip susiaurėja žmonių suvokimas, kad vienų ar kitų dalykų reprezentacija gali būti kokia nors kitokia. Dauguma pradeda mažiau kvestionuoti ir suvokia, kad taip tiesiog jau yra. Ekstremalūs pavyzdžiai, kuriuos mini Stuart Holl, yra etinės mažumos, kurios stereotipizuojančios, kaip keliančios bėdas (UK atveju). Žinoma, ne visi aklai priima medijų reprezentacijas, kurios yra pateikiamos, tačiau dažniausiai tam pasiduoda dauguma visuomenės atstovų.

Stuart Hall reprezentacijos teorija mini, kad net jei žmonės atmeta vienas ar kitas reprezentacijas – masinės medijos vis tiek kuria prasmes tol, kol įtinka visuomenės daugumai. Kodėl? Tam, kad užsitikrintų dominavimą, neleistų paprastoms žmonių grupėms išsišokti ir išlaikytų socialinę viršenybę. Norėdami šiek tiek kontroliuoti reikšmių suvokimą ir naujienų įsisavinimą, žmonės turėtų daugiau kvestionuoti tekstus, įdėmiau žiūrėti kas tai parašė ir kodėl. Dekonstravę tekstus, žmonės gali suvokti kokiam tikslui jie yra sukurti ir kokią naudą teikia tiems, kas tai paskelbė.

Reikšmių gamyba

Literatūros tyrimo laukas yra labai platus. Tekstai, kaip ir jų kūrimo įrankiai, yra medijų dalis, o tai labai glaudžiai siejasi su kultūra. Kai kuriems šiuolaikinės visuomenės atstovams tampa įdomu išsiaiškinti kiek kultūros vis dar yra tekste ir kiek tai tik atskiras autoriaus produktas. Norint suprasti, kaip tekstai ir kitos medijos padeda kurti kultūrą, noriu pristatyti jums Stuart Hall teorijų sampratas ir kartu su jumis pabandysiu išsiaiškinti paslaptingą reikšmių gamybos fenomeną.

Stuart McPhail Hall yra britų marksistinis sociologas, kultūros teoretikas ir politinis aktyvistas. Kartu su Richard Hoggart ir Raymond Williams jis įkūrė Birmimngemo mokyklos kultūros  studijas (angl. The Birmingham School of Cultural Studies). Stuart Hall teigia, kad kalbos vartojimas veikia valdžios, institucijų, politikos ir ekonomikos rėmuose. Ši nuomonė pateikia žmones kaip kultūros gamintojus ir vartotojus tuo pačiu metu. Taigi kultūros teoretikas meta iššūkį visiems masinės komunikacijos modelio komponentams. Jis teigia, kad:
➥ prasmė nėra tiesiog fiksuojama ar nustatoma siuntėjo;
➥ pranešimas niekada nėra skaidrus;
➥ auditorija nėra pasyvus prasmės gavėjas.

Norėdami analizuoti visus šiuos tris aspektus yra būtina apžvelgti Stuart Hall reprezentacijos ir recepcijos teorijų ypatumus, apie kurias plačiau papasakosiu kitomis dienomis.

O dabar: kodėl pasirinkau tokiam tekstui sūkurio fotografiją? Easy. Žiniasklaida turi gebėjimą apsunkti mūsų kasdienybę tekstais ir naujais straipsniais. Mes norim to ar ne, bet dienos bėgy pamatysim kokią nors antraštę (ar kelias) socialiniuose tinkluose, parduotuvėse žurnalų skyriuje ar Messenger'io pokalbyje, kuomet mums kitas asmuo ką nors atsiųs. Taip mes neišvengiamai patampame informacijos vartotojais. Man tai priminė Butrimonių fontaną, kurio nuotrauką čia ir matote. Sūkurys, kaip ir žiniasklaida su savo reikšmėmis, sukasi, nesustoja, yra nevaldomas, bet vis tiek traukia dėmesį. Pamatome skambią, specialiai sukurtą antraštę ir spaudžiame, nukeliaudami į (dažniausiai) nereikšmingą ir prastokai sukonstruotą tekstą. Nusivylę vėl kartojame tas pačias klaidas, kol galiausiai tampame arba netampame žiniasklaidos skeptikais. Vienintelė problema yra tik tokia, kad kai kurios naujienos mums vis tiek yra įdomios ir mes neišvengiamai apie jas sužinome tik įsijungę tuos pačius populiariausius portalus. Juk visą gyvenimą neklausinėsime pažįstamų kas kur svarbaus nutiko, ypač kai jie ne visad domisi viskuo, kas svarbu mums. Galėtume sakyti, kad tuomet mus gelbėtų televizijos žinios? Na jau ne. Aš ir manau daug kitų žmonių, tikrai nedega noro jungtis tos dėžės, kuri be sąžinės jausmo bombarduoja tave nereikšmingomis reklamomis.

Žiniasklaidos svarba būtų jau kita tema. Aš degu noru kuo daugiau žmonių supažindinti su reprezentacijos ir recepcijos teorijomis, tad toliau kviečiu skaityti sekančius tekstus ir panirti į apmąstymus apie mūsų kultūrą ir joje vyraujančias medijas.