Stuart Hall reprezentacijos teorija

Stuart Hall reprezentacijos teorija analizuoja tai, kaip žiniasklaida atskleidžia tikrovės įvykius (socialines grupes, vietas, asmenis, įvairius nutikimus ir pan.). Visada yra matuojama, kiek tiksli tikrovės reprezentacija atsiskleidžia žiniasklaidoje. Kaip pavyzdžius, galime aptarti kelis globalius įvykius: didelį skandalą sukėlusį Brexit ir vis dar aktualią COVID-19 situaciją. Visuomenei visad yra įdomu kokios yra naujienos, kas su kuo susitiko, kas buvo nuspręsta, kur yra židinys, kas už tai atsakingas, kaip nuo to apsisaugoti ir t. t. Tačiau visa tai įgauna prasmę tik tuomet, kai yra paskelbiama žiniasklaidos. Taip dalykai yra įprasminami. Žiniasklaida gali nuspręsti ar tam suteikti teigiamą reikšmę ir prasmę, ar neigiamą. Taigi originalus objektas dar nėra pati reikšmė. Pati žiniasklaida kuria reikšmes ir nuomones tam, kas vyksta tikrovėje. 

Žinodami, kad reikšmė nėra sukuriama po kažkokio įvykio ar nutikimo ir tai, kad reprezentacija įprasmina įvykius ir tik tuomet yra sukuriamos įvairios prasmės, kyla retorinis klausimas: kas turi galios kurti tokias reikšmes ir prasmes? Kas tai bebūtų, jie turi didžiulę galią paveikti visuomenę. Žinoma, šiuolaikiniame pasaulyje ši galia yra atitekusi masinėms medijoms. Vienas iš pavyzdžių būtų JAV prezidentas D. Trump. Dauguma visuomenės atstovų kažkuriuo metu yra „jautę“ kokius nors jausmus šiam asmeniui: yra pritarę jo veiklai, griežtai pasisakę prieš ją ir pan. Tačiau menka dalis žmonių yra šį asmenį sutikę gyvai ar jį pažįsta. Tai suponuoja, kad kažkuriuo metu būtent medijos įteigė vienokią arba kitokią nuomonę apie šią politinę asmenybę. Taigi jausmai ir nuomonė apie kokį nors asmenį arba įvykį taip pat yra kontroliuojama masinių medijų.

Ši reprezentacijos teorija daug dėmesio skiria ir stereotipams. Kai išgirstame tokias sąvokas, kaip: gėjų bendruomenė, Brexit, koronavirusas, juodaodžiai – visuomet kyla vienokios ar kitokios asociacijos, visai kaip nusistovėjusios normos ir suvokimas. Kiekvieno dalyko suvokimas ir supratimas yra suformuojamas masinių medijų, kurios nusprendžia kokias reikšmes ir prasmes suteikti konkrečiu atveju. Politikai, namų šeimininkės, rasės, lytis, socialinės problemos... viskas, kas egzistuoja pasaulyje gali suformuoti tam tikrus vaizdinius. To rezultatas: dėl ribotų reikšmių ir prasmių įvaizdinimo medijose pasaulyje atsiranda stereotipai. 

Medijos ne tik formuoja mūsų nuomones, bet gali jas keisti ir jomis manipuliuoti. Kai sukurti stereotipai pasirodo vėl ir vėl iš metų į metus, taip susiaurėja žmonių suvokimas, kad vienų ar kitų dalykų reprezentacija gali būti kokia nors kitokia. Dauguma pradeda mažiau kvestionuoti ir suvokia, kad taip tiesiog jau yra. Ekstremalūs pavyzdžiai, kuriuos mini Stuart Holl, yra etinės mažumos, kurios stereotipizuojančios, kaip keliančios bėdas (UK atveju). Žinoma, ne visi aklai priima medijų reprezentacijas, kurios yra pateikiamos, tačiau dažniausiai tam pasiduoda dauguma visuomenės atstovų.

Stuart Hall reprezentacijos teorija mini, kad net jei žmonės atmeta vienas ar kitas reprezentacijas – masinės medijos vis tiek kuria prasmes tol, kol įtinka visuomenės daugumai. Kodėl? Tam, kad užsitikrintų dominavimą, neleistų paprastoms žmonių grupėms išsišokti ir išlaikytų socialinę viršenybę. Norėdami šiek tiek kontroliuoti reikšmių suvokimą ir naujienų įsisavinimą, žmonės turėtų daugiau kvestionuoti tekstus, įdėmiau žiūrėti kas tai parašė ir kodėl. Dekonstravę tekstus, žmonės gali suvokti kokiam tikslui jie yra sukurti ir kokią naudą teikia tiems, kas tai paskelbė.

Reikšmių gamyba

Literatūros tyrimo laukas yra labai platus. Tekstai, kaip ir jų kūrimo įrankiai, yra medijų dalis, o tai labai glaudžiai siejasi su kultūra. Kai kuriems šiuolaikinės visuomenės atstovams tampa įdomu išsiaiškinti kiek kultūros vis dar yra tekste ir kiek tai tik atskiras autoriaus produktas. Norint suprasti, kaip tekstai ir kitos medijos padeda kurti kultūrą, noriu pristatyti jums Stuart Hall teorijų sampratas ir kartu su jumis pabandysiu išsiaiškinti paslaptingą reikšmių gamybos fenomeną.

Stuart McPhail Hall yra britų marksistinis sociologas, kultūros teoretikas ir politinis aktyvistas. Kartu su Richard Hoggart ir Raymond Williams jis įkūrė Birmimngemo mokyklos kultūros  studijas (angl. The Birmingham School of Cultural Studies). Stuart Hall teigia, kad kalbos vartojimas veikia valdžios, institucijų, politikos ir ekonomikos rėmuose. Ši nuomonė pateikia žmones kaip kultūros gamintojus ir vartotojus tuo pačiu metu. Taigi kultūros teoretikas meta iššūkį visiems masinės komunikacijos modelio komponentams. Jis teigia, kad:
➥ prasmė nėra tiesiog fiksuojama ar nustatoma siuntėjo;
➥ pranešimas niekada nėra skaidrus;
➥ auditorija nėra pasyvus prasmės gavėjas.

Norėdami analizuoti visus šiuos tris aspektus yra būtina apžvelgti Stuart Hall reprezentacijos ir recepcijos teorijų ypatumus, apie kurias plačiau papasakosiu kitomis dienomis.

O dabar: kodėl pasirinkau tokiam tekstui sūkurio fotografiją? Easy. Žiniasklaida turi gebėjimą apsunkti mūsų kasdienybę tekstais ir naujais straipsniais. Mes norim to ar ne, bet dienos bėgy pamatysim kokią nors antraštę (ar kelias) socialiniuose tinkluose, parduotuvėse žurnalų skyriuje ar Messenger'io pokalbyje, kuomet mums kitas asmuo ką nors atsiųs. Taip mes neišvengiamai patampame informacijos vartotojais. Man tai priminė Butrimonių fontaną, kurio nuotrauką čia ir matote. Sūkurys, kaip ir žiniasklaida su savo reikšmėmis, sukasi, nesustoja, yra nevaldomas, bet vis tiek traukia dėmesį. Pamatome skambią, specialiai sukurtą antraštę ir spaudžiame, nukeliaudami į (dažniausiai) nereikšmingą ir prastokai sukonstruotą tekstą. Nusivylę vėl kartojame tas pačias klaidas, kol galiausiai tampame arba netampame žiniasklaidos skeptikais. Vienintelė problema yra tik tokia, kad kai kurios naujienos mums vis tiek yra įdomios ir mes neišvengiamai apie jas sužinome tik įsijungę tuos pačius populiariausius portalus. Juk visą gyvenimą neklausinėsime pažįstamų kas kur svarbaus nutiko, ypač kai jie ne visad domisi viskuo, kas svarbu mums. Galėtume sakyti, kad tuomet mus gelbėtų televizijos žinios? Na jau ne. Aš ir manau daug kitų žmonių, tikrai nedega noro jungtis tos dėžės, kuri be sąžinės jausmo bombarduoja tave nereikšmingomis reklamomis.

Žiniasklaidos svarba būtų jau kita tema. Aš degu noru kuo daugiau žmonių supažindinti su reprezentacijos ir recepcijos teorijomis, tad toliau kviečiu skaityti sekančius tekstus ir panirti į apmąstymus apie mūsų kultūrą ir joje vyraujančias medijas.

Tam tikros mintys mus paverčia patraukliais

Visai gera kartais apsimesti kažkuo kitu. Net, jei atrodai vis dar savimi, gali jaustis kitaip ir tai pastebi aplinkiniai. 

– Tu šiandien kažkuo graži... Nauja suknė?
– Ne, aš tiesiog šiandien labiau pasitikiu savimi.

O kartais ir apsimetinėti niekuo nereikia. Pamenu, kai mokiausi gimnazijoje ir lankiau šokių pamokas vietoj kūno kultūros, vieną kartą gavau netikėtą komplimentą. Kuomet buvau įsijautusi į šokį, mano mokyklinis juodas sijonas sukosi aktų salėje, kartu rudiems plaukams juos lydint, mano gera draugė pasakė:

– O tu gražiai atrodai.

Tik tiek pakako, kad ji atkreiptų mano dėmesį tąkart ir kad tai užstrigtų mano atmintyje. Dažnai tai analizuodavau ir supratau, kad šokdama aš mėgaujausi akimirka, aš pamiršau kaip atrodau ir plaukiau melodijos ritmu, bandydama tobulai atkartoti išmoktus šokių judesius. Dėl to aš ir atrodžiau „gražiai“, nes tą kartą aš pasitikėjau savimi, „nesiparinau“ dėl savo išvaizdos ir tiesiog gyvenau ta akimirka.

Heloviną galima švęsti keliais būdais, kaip galima ir gyventi visiškai skirtingai. Arba mes persirengiam ir apsimetam tuo, kuo nesam, arba mes persirengiam ir išliekam savimi bei gerai leidžiam laiką. Taip yra ir su gyvenimo kaukėm, kurias neišvengiamai daugelis dėvi ir net nesusimąsto, kad gali būti kaip nors kitaip. Daug apie tai galima būtų kalbėti, nes ši tema, kaip ir daugelis kitų su žmogaus psichologija susijusių temų, yra neišsenkama. Nepaisant to, manau, kad didelei daliai mūsų sprendimų ir pasirinkimų, kaip gyventi ar ką nors švęsti, daro įtaką mintys. Jos visad sukasi mūsų galvoje mes norime to ar ne. 

Vienas internetinis puslapis, kurį mėgstu kartais paskaitinėti, yra paskelbęs tokį straipsnį: „Fizikai įrodė, kad mintys formuoja likimą“. Pavadinimas skambus ir nesu tikra, kiek čia galime rasti tiesos, o tai vėl kita tema apie žiniasklaidos reikšmių kūrimą, kuria labai domiuosi, tačiau, kad mintys daro įtaką mūsų gyvenimui aš sutinku. Jau yra klišė sakyti, kad: „kaip galvosi, taip ir nutiks“, bet kai visa tai išsipildo, tada vėl sugrįžti prie minčių, kad visgi, tai gali būti tiesa. Nekalbant apie materialių dalykų pasirodymą gyvenime, manau, mes galime pradėti dažniau tikėti savimi ir gyventi akimirkomis, nemąstant ką sakytų ar manytų kiti. Taip kitiems atrodysim pasitikintys savimi, atrodysime patrauklūs ir kas svarbiausia – laimingi. Bet žinot ką? Mes ne tik atrodysim laimingi, bet tokie iš tikro ir būsim, o tai yra svarbiausia!

Poezijos samprata Gyčio Norvilo kūryboje („Grimzdimas“)

 Gytis Norvilas sako: „Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai.“ Nepatogumą, susierzinimą ir nekantrumą puikiai atspindi šio autoriaus kūryba. Vien paėmus į rankas poezijos knygą „Grimzdimas“ (2017) į akis krenta tiek pavadinimas, parašytas iš mažosios raidės, visai kaip ir pačio autoriaus vardas bei pavardė, tiek unikali autoriaus piešta iliustracija. Norint perskaityti knygos pradžioje esantį turinį reikia arba kreipti galvą, arba rankose pasukti knygą – tokie panašūs, vieniems atrodantys keisti, autoriaus pasirinkimai paverčia knygą ir G. Norvilo kūrybą savita ir tuo pačiu labai dominančia, tad kyla klausimas: kas autoriui yra poezija? Poetas mini, kad „neretai realybėje gali atrasti daug daugiau poezijos, nei poezijos – eilėraštyje“, dėl to G. Norvilos darbuose atsiskleidžia nepagražintos realybės vaizdiniai ir kitos panašios pasaulio detalės. 

Gediminas Kajėnas, kalbindamas G. Norvilą savo parengtame straipsnyje „Eilėraštis – prieglobsčio zona““ (2012), teigia, kad autoriaus eilėraščiuose nuo pat kūrybos pradžios karaliauja gamta: „Tiesa, ji ne ta romantiška, bet gaivališkesnė, natūralistinė, pati tampanti metafora, simboliu. O svarbiausia, man rodos, ji nėra joks kitas pasaulis – pats eilėraštis yra jos dalis.“ G. Kajėnas puikiai apibūdina vieną iš G. Norvilos kūrybos bruožų – gamtą, tačiau susidūrus su šiuo fenomenu tekste kyla daug emocijų. Gaivališki, natūralūs gamtos (pvz. gyvūnų) vaizdiniai yra šiurkštūs ir šokiruoja, tačiau net ir kilus pykčiui – skaitoma toliau. Užtikrinti, bet kartu paprasti tekstai žadina smalsumą ir prikausto skaitytoją nuo pačių pirmų eilučių. Kartais neprireikia ir jų. Vien pažvelgus į knygos puslapį, dažniausiai yra pastebimas kitoks formos pasirinkimas ir kyla noras patyrinėti vien tik tai. Kartais galim klausti: kaip skaityti tekstą (pvz. „vienatvės nėra“, p. 17-18 arba „Gerkiškių reminiscencijos: 8 kūno įdagai“, p. 19)? G. Norvilas neslepia, kad mėgsta eksperimentuoti su poetika, žaisti archajiškais įvaizdžiais, kalbos ritmu ir nestandartinėmis išraiškos formomis. Pasirinkta netradicinė eilėraščių forma autoriui yra svarbi. Jis sako, kad tai padeda išvengti diktato ir baigtinumo. Taip autorius mėgina „nutverti už uodegos pasaulį“ ir suteikti skaitytojams šansą patiems rinktis, kaip bus perskaitytas tekstas ar vaizdas.

Kalbant apie vaizdus, G. Norvilos kūryboje jų netrūksta. Autorius ne tik kuria eiles, bet ir piešia, tiesa, vadinamus paišus jis apibūdina nebaigtais piešiniais, neužbaigtomis formomis. G. Kajėno interviu metu poetas teigia, kad tai yra „bandymas piešinį pateikti kaip tekstą, kaip eilėraštį, turintį formą, net siužetą“. Knygoje „Grimzdimas“ visa tai slepiasi trečiame skyriuje „kelio žymėjimas. ritualai“. Autoriaus piešiniai yra ne tik saviti ir be galo fragmentiški, bet kartu jie slepia ir teksto detales, tad galime sakyti, kad patys piešiniai suponuoja nevienalytę komunikaciją. Pasitelkiamos skirtingos medijos kalba skaitytojui ne tik apie šiuolaikinį pasaulį, kai vaizdai perteikia esmę ir dažnai yra virtę pagrindiniu informacijos šaltiniu, bet kužda ir apie ankstesnius laikus, kuomet dailė ir menas nebuvo toks pažengęs. G. Kajėno straipsnyje G. Norvilas sako, kad su poezijos pagalba „<...> galima nusileisti į slapčiausius sąmonės ir pasąmonės, kolektyvinės pasąmonės užkaborius, kuriuose dažnai slypi tai, ko net nesitiki užtikti. Taip pasaulis plečiasi.“, tačiau aš manau, kad tai poetas pasiekia ir savo piešinių dėka. Žiūrėdami į autoriaus sukurtus vaizdus ne tik atpažįstame kokias nors formas, bet pasitelkę vaizduotę siejame fragmentus ir patys kuriame unikalų pasaulį bei jį kiekvienas suprantame visiškai kitaip. Čia slypi tiek poezijos, tiek G. Norvilo poezijos knygoje slypinčių piešinių paslaptis.

Visos paslaptys, kaip ir rašymas, pasak poeto, gimsta tik iš nežinojimo ir visa tai padeda užkoduoti metaforos, kurios slypi beveik kiekviename autoriaus kūrinyje: kai kur puikuojasi „mirusių žvaigždžių žibintai“ (eil. „keleivis“, p. 15), vėliau skaitytojai bando suprasti iš kur atsiranda „atsitraukiančių paukščių rožančiai“ (eil. „rudens manevrai“, p. 23), o žvelgiant į vieno piešinio taškelius, akį patraukia vienintelė teksto eilutė: „virš dangaus gili gliti šliužė“ (eil. „stuburas virstantis sraige, arba elementariosios detalės“, p. 51). Dėl įvairiausių formų, painių konstrukcijų, kartojimų, metaforų, mitologijos ir kitų kontekstų G. Norvilos kūryba tampa truputį sudėtinga ir tikrai negalėčiau sutikti, kad šis autorius „rašo lengvai“, kaip prasitaria pats. Poetas niekuomet nesislepia nuo skaitytojo, rašo tai, ką patiria pats ir mini, kad eilėraščiai tampa lyg prieglobsčio zona, kurią jis nori suteikti ir kitiems žmonėms. 

2017 m., kitame G. Kajėno imtame interviu „Poetas Gytis Norvilas: Esu labiau melioratorius – man įdomu knistis gilyn“ G. Norvilas puikiai apibūdina savo poezijos knygą ir atskleidžia svarbiausius dalykus ką joje galime atrasti: „„Grimzdimas“ – tai ir perėjimo į kitą, požemių pasaulį, alegorija. Kažkur čia, matyt, yra ir Hadas, ir Pragaras, ir Rojus… Beje, koks skirtumas… Tai, greičiausiai, viena ir tas pat. Bet tai kelias. Ir ši knyga – savotiška kelionė, kurioje per kalbą kasdamasis į žemę bandau pažinti save, savo užkaborius.“ Taigi koks skirtumas, kaip perskaitome eiles ir visai nesvarbu, kaip suvokiame pačius piešinius. Svarbiausia yra pajausti viską, ką kužda žodžiai ir vaizdai, o jausenas ir emocijas G. Norvilas perteigia puikiai. Kiekvieną „Grimzdimo“ skyrių autorius pradeda juodu puslapiu ir kokia nors mintimi, kuri įveda į tolesnius skaitinius su tam tikru vaizdiniu, pvz. prieš pirmąjį skyrių perskaitome: „šiame puslapyje grandinę žvangina nutrūkęs naktinis šuo - - -“ (p. 9). Spendžiant iš paskutiniojo juodojo knygos puslapio „p. s.“ (p. 107), kuriame slypi autoriaus laiškelis, šis kūrinys turėtų būti kelio, pakelės knyga. Kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą ir vietovę, kurią autorius atpažįsta iš kart, o mes turim galimybę juos tapatinti su savais vaizdais, detalėmis ir peizažais. G. Norvilo poezija sukeikia mums galimybę sustoti ir pradėti grimzti tiek į save, tiek į pasaulį, tiek į tuštumą aplink mus.

Įsimintiniausia dovana

Spalio 9d. gavau tobuliausią gimtadienio dovaną - nuotykius su Haskiais! Esu be galo dėkinga Kwehdo! Kviečiu užsukti ir į jo kanalą, nes jis taipogi kelia įdomius video YouTube platformoje! Dėka jo, šeštadienį leidausi į nuostabią kelionę pas 30 šuniukų iš kurių net 22 buvo Haskiai, kuriuos aš taip dievinu. Galėjau ne tik apie juos daug ką sužinoti, glostyti, gaudyti ir myluoti, bet ir ėjau į 5 km žygį, kuriame mane vedė Haskis, o ne aš vedžiau jį 😂 Buvo neapsakomai smagu ir dabar visa tai atrodo lyg sapnas.

Dalinuosi keletą akimirkų ir su Jumis bei skatinu ten apsilankyti, jei mylite Haskius.

Mano video galite pamatyti paspaudę šį sakinį :)

Apie Nuotykių akademiją:

Tai labiau išsipildęs noras negu verslas. Pradžią davusi pažintis su pirmaisiais dviem malamutais ir pamąstymai apie nuosavą šunų kinkinį peraugo ne tik į naują pragyvenimo šaltinį, bet ir visiškai kitokį gyvenimo būdą - su nauju požiūriu, naujomis vertybėmis.

Daugiau informacijos galite rasti jų puslapyje.

Kas yra kas?

Skaitydama Vaiva Grainytės eilėraštį „Saulės išvaizda“ aš nebesuprantu, kodėl vieni menininkai, rašytojai, poetai ir visi kiti kultūros atstovai nusipelnė dėmesio, o kiti ne. Tokių eilučių poezija aš nelaikau, kaip ir nelaikau kelių papeckiojimų ant drobės menu. 

Nemanau, kad taip manau tik aš. Šį pusmetį (magistrantūros studijų metu) tenka susidurti su tikrai neįprastais tekstais, tačiau man keista, kad kai kurie (ypač poezija) mane pikdo. Kaip gali būti eilėraštis be skyrybos ženklų, su vienu žodžiu eilutėse, visiškai nesirimuojantys ir pan.? Kartais net tokių eilių neįmanoma pavadinti net minčių srautu, nes žodžiai būna sumesti visiškai belekaip. Ir kodėl mes turime koduoti kiekvieną eilėraščio žodį ir skyrybos ženklą? Tikrai nemanau, kad rašydami poetai stengiasi kiekviename žodyje užkoduoti kuo daugiau gilių prasmių... Kartais jie tiesiog rašo. Rašo apie tai ką mąsto, apie tai, ką jaučia, apie tai, ko trokšta. Aš tai žinau, nes aš taip rašau. Net nemanau, kad kitaip yra įmanoma ir tikrai greitu metu manęs nieks neįtikins, kad yra kitaip. Žinau, koduoti mėgsta visi, bet ne taip perdėtai, kaip mus moko mokyklose ar universitetuose. 

Nemanau, kad kuriant ir užplūstant idėjoms ar mintims kūrybiški žmonės mąsto protu... Nemoku paaiškinti to, bet nieks nesistengia kurti dėl kitų (nebent ypač retus atvejus). Ar Jums neatrodo, kad tie, kas kuria, dažniausiai kuria sau? Jie nori išsilieti, neperdegti, išsipasakoti... Viską ką menininkai daro kitiems, tai perneša emocijas, užkoduotas mintis ir žinutes, bet nereiškia, kad dėl to mes turim spręsti ką autorius norėjo pasakyt žodžiu raudona ar ką dailininkas norėjo pasakyt čia palikęs rausvą potėpį. Kartais nereikia aiškintis kūrinių, tiesiog reikia skaityti, klausyti, žiūrėti ir skirti laiko. Tos mintys, kurios gims – štai ką stengėsi perteikti autoriai mums. Nieko daugiau. Visi žmonės yra skirtingi – visi supras vis kitaip, nes mūsų patirtys skiriasi. Ir kas? Ar tai reiškia, jog mano patirtys menkesnės už Jūsų ar atvirkščiai? Ne. Visi mums nutikę įvykiai yra svarbūs, net, jei to nesuvokiame.

Skatinčiau visus ne persianalizuoti dalykų, nes gyvenimas ir taip pakankamai yra sunkus. Kam apsikrauti. Supratai taip? Ok. Kūryba ir yra žavi tuo, kad ji, kaip ir medijos, yra universali.

Viskas priklauso nuo drąsos

Būna akimirkų, kuomet pasiduodame impulsyvumui ir su keliais draugais šiltą rudens naktį išvykstame į miesto centrą tiesiog gerai praleisti laiką.

Tos akimirkos dažnai virsta įsimintinais nuotykiais, kuriuos prisimename dar ilgai ilgai. Niekuomet negali žinoti, kaip klostysis įvykiai, kur nuspręsit eiti, ką pamatyti ar ką nuveikti. Tačiau tam reikia drąsos, nes jei jos nėra – liekame patogiame burbuliuke ir nesiryžtame niekur keliauti.

Jei turite kokį nors draugą ar draugę su maištinga siela – Jums pasisekė, o jei tokio žmogaus nėra – nustebinkite visus aplinkinius ir imkitės inicijuoti legendinius prisiminimus!