2020-09-21

Smulkios detalės

Nesvarbu ar tai tikra, ar ne, bet aš įžvelgiu gyvastį čia.
Einant sostinės gatve, bandau paliesti ranką esančią šalia.
Vis gaudau gilų melsvą žvilgsnį Tavajame veide...
Nesuprantu ar šis fragmentas vyko, ar tai tik mano galvoje.

Kur eini, ten noriu sekt Tave.
Ir nors aš kartais vis dar netikra,
Prašau, priglausk,
Įžiebki gyvastį manajame veide.

Viduje seniai esu gyva
Ir aš žinau, kad magija yra tikra,
Tad prašau sustoki ir įvertinki mane,
Nes jau pabodo būti man visų antram plane.

Dieną ir naktį lūkuriuoju čia, centre.
Matau visus, o retkarčiais – ir jie mane.
Bet visi galų gale praeina, lyg būčiau jiems tuščia vieta...
Kas, kad aš gėlė! Tiesiog pamilk mane!

2020-09-18

Laikas su draugais

Nors dabar gyvename nuolat kažkur skubėdami ir kartais neskiriame pakankamai dėmesio net savo artimiesiems, tačiau šiuo įrašu kviečiu visiems sustoti bei atrasti bent šiek tiek laiko, kurį skirtume draugams ir mylimiesiems. 
Galbūt nueikite kavos, kol orai nėra labai žvarbūs pasivaikščiokite miesto centre arba parke, o galbūt tiesiog pažaiskite kokį nors stalo arba kompiuterinį žaidimą kartu. Nesvarbu ką pasirinktumėte – nevenkite atviro pokalbio. Jie ne tik naudingi, bet gali būti įsimintini ir tvirtinantys Jūsų draugystę. Kas tie draugai, jie ateina ir praeina, – taip esu girdėjus sakant žmones, bet manau jie klysta. Kai kurie gyvenime turi tik vieną gerą draugą, o kiti turi jų daug, tačiau, kad ir kaip būtų pas Jus, svarbu išlaikyti rusenančią draugystės ugnelę su pačiais pačiais geriausiais žmonėmis.
Aš neturiu labai daug draugų, nes dauguma mano gyvenime yra man tik pažįstami, tačiau draugų visgi turiu. Ne itin daug. Gali būti, kad jų nėra daugiau nei dešimt. Kiekvienas iš jų man yra unikalus ir vis kitaip svarbus. Dažniausiai aš nesu linkusi nuolat su visais kalbėtis kiekvieną dieną, nes tiesiog tiek daug skirti laiko sms'ams neturiu kada. Nepaisant to, džiaugiuosi, kad dauguma jų supranta, kad mūsų draugystė nesikeičia dėl to, kaip dažnai susirašome ar šnekučiuojamės. Jei esu Tavo draugė, žinok, kad nesvarbu po kiek laiko susitiksime ar susirašysime, tačiau visuomet bendrausiu šiltai ir Tu man busi svarbus(-i).
Tikrosios draugystės neblėsta, tačiau laikui bėgant reikia kartkartėmis pasirūpinti ugnele, kad ji neužgestų. Neleiskite užgesti savosioms ugnelėms, nes jei jų visai nebeliks – gali pasidaryti šiek tiek šalta vieniems.

2020-09-17

Grožis aplink mus

Išeidinėdama iš Kauno VDU botanikos sodo negalėjau praeiti vietų, kuriose gyvena nepaprasto grožio augalai. Net, jei neturite galimybės užsukti į panašias pasakiško grožio vietas, tačiau tikiu, kad savo aplinkoje galite surasti kerinčių augalų, o gal tiesiog spalvingų dangaus horizontų. Nuostabu, pagalvojus, kad mes turime šansą gyventi Žemėje čia ir dabar. Pritariu Mantui Katleriui, kuris per Kitokius pasikalbėjimus minėjo, kad jeigu būtume gyvenę anksčiau, būtume neturėję tokios muzikos, technologijų, filmų ir panašių, dabar jau neatsiejamų nuo mūsų gyvenimo, dalykų. Dabar gyventi yra geriausia, nes mes teoriškai žinome žmonijos praeities klaidas ir galime tik spėlioti kas mūsų laukia ateityje.
Linkiu visiems rasti vietų, kurios primintų apie gyvenimo džiaugsmą, kurios sužadintų laimę ir kitus gerus jausmus bei prisiminimus. Net, jei skubate grįžti namo kaip aš, nebijokite sustoti ir ne tik žiūrėti, bet ir matyti kas yra Jūsų aplinkoje, nes kartais tai, ką išvystame – maloniai nustebina. 

Apie kiekvieną gėlės žiedą galėčiau parašyti, galėčiau kurt istorijas apie gėlių laukus, bet noriu tiktai viena dabar Jums pasakyti – gyvenimas išties yra gražus.

2020-09-16

Teatro tiesos

– Betgi tai tiesa!

– Liaukitės su ta savo tiesa! Jūs esate teatre! Ir tiesa čia turi savo saiką!

Tai trumputė ištrauka iš L. Pirandello dramos „Šeši personažai ieško autoriaus“. Šią postmodernistinę dramą aptarinėjome paskaitų metu, tačiau labiausiai man įstrigo šios kelios teksto eilutės apie tiesą. Kiek tuomet teatruose yra tiesos? Ar iš tikrųjų tiesa teatre turi savo saiką? Kyla nemažai klausimų, į kuriuos nėra taip paprasta rasti atsakymus. „Šeši personažai ieško autoriaus“ analizuoja ar drama gali išreikšti gyvenimą, ar tai yra tik imitacinis menas, ar galima tekstu užrašyti gyvenimą ir t. t. Čia vaizduotė yra labai stipriai apribota, teatras atsiskleidžia kaip vaidmenų žaidimas, o pati drama įkūnija dramos krizę. Jei kada perskaitytumėt  geriau suprastumėt apie ką kalbu, tačiau vis tiek galime kartu pasamprotauti apie tiesą teatre.

Neseniai buvau spektaklyje „Ekeltra“ (režisierius Jaša Koceli). Šis vienos dalies spektaklis išsiskyrė iš mano anksčiau matytų vaidinimų. Mane sužavėjo sumišęs moters pasaulis, scenografija, emocijų audra, kova (tiek su savimi, tiek su kitais), laimėjimo bereikšmiškumas ir daugelis kitų dalykų. Vis dar užsimerkus iškyla vaizdinys, kuomet spektaklio pabaigoje aktorės, pasiėmusios ginklus, sustojo prie sienos gale ir jas apšvietė pasteliniai lempų atspindžiai. O kuomet pagrindinė aktorė maudėsi fikciniame duše aš negalėjau atitraukti akių nuo pasirodžiusių šokančių zuikučių, kurie sukūrė magišką ir svajingą atmosferą visoje didžiojoje salėje. Režisierius šiame spektaklyje naudojo antikinius graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstus, reflektuojančius mitą apie Elektrą. Gal dėl to taip troškau pamatyti šį vaidinimą. Ne itin dažnai lankausi dramos teatre, tačiau yra keletą spektaklių, kuriuos pamenu ypač gerai ir kaži ar kada nors užmiršiu, tai: „Balta drobulė“ (režisierius Jonas Jurašas), „Žydroji paukštė“ (režisierius Vaidotas Martinaitis) ir, žinoma, neseniai matytas pastatymas „Ekeltra“. Visi šie spektakliai yra be galo skirtingi, tačiau kiekvienas iš jų yra savaip nuostabus. Tačiau neišsiplečiant apie juos, šį kartą mane domina tiesos paieškos. Sunku teigti, kad kažkuriame pastatyme buvo stokojama tiesa. Ir kas tada yra tiesa?

Nemanau, kad režisieriai atkleidžia tekstų autorių vizijas tobulai, tačiau nemanau, kad jie meluoja arba to siekia. Tiesiog spektaklis dažnai būna tam tikra interpretacija. Kartais gera, kartais klaidinanti, kartais verčianti susimąstyti... Retkarčiais atrodo, kad būtent pastatymas atskleidė tam tikro kūrinio esmę, kuri mums buvo iki tolei nežinoma, tuomet sulaukiame nušvitimo, kad visgi tekste slypi kur kas daugiau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Iš dalies, nesvarbu ar teatre išvystame tiesą ar ne. Svarbu, kaip mes interpretuojame tai, ką matome. Dėl to su pačiais artimiausias man žmonėmis aš visuomet būnu savimi ir nesigėdiju, jei viską suprantu visiškai kitaip. Turime skirtingas patirtis ir neturime gėdytis savo minčių, nes jos yra neatsiejama mūsų dalis. Tai ir yra magija, kai tą patį dalyką salėje kiekvienas suvokia skirtingai, kiekvienam užstringa vis kita pastatymo dalis ir kiekvienas išsineša namo vis kitokius įspūdžius ir prisiminimus. Dėl šių priežasčių tiek spektakliai, tiek kino filmai, koncertai ir kita veikla negali būti traktuojama kaip tiesa ar melas. Tai vaizdinys, vizualizacija, medijos, be kurių gyvenimas nebūtų toks spalvotas, įsimintinas ir įdomus.

2020-09-15

Darbai, darbai, darbai...

Studijuojant magistrą, gavus praktiką, vedant YouTube kanalą ir įvairius socialinius tinklus kartais nebeužtenka laiko paroje. Tik pabudus ir pažvelgus į telefoną jau turi atsakyti į keletą laiškų dėl darbo bei patikrinti ar tavęs dar kam nors neprireikė. Kaip mano draugė išsireikštų - kiekviena diena yra zavalas.
Kadangi nieks nemoka pinigų, visą dieną bandai kažkaip gauti mokamas maketavimo arba iliustravimo programas nemokamai... turi kažką pasidaryti valgyt... atsakyti į draugų sms'us ir t. t. O pagaliau išbėgus iš namų į stotelę ir reikiamas troleibusas neatvažiuoja laiku, tad supranti, kad vėluosi į paskaitą. Realiai - tikras košmaras, bet visa tai mes patys pasirenkame. Daug ko galėtume nedaryti. Galėtume gyventi užsiimdami viena veikla, tačiau tokiu atveju netobulėtume kaip asmenybės ir būdami saugioje zonoje nieko naujo neišmoktume. Taigi, kol kas, nieko nekeisiu ir bandysiu su visomis užduotimis susidoroti. Linkiu Jums to paties: neprarasti jėgų bei motyvacijos kasdieniame gyvenime!

2020-09-14

Išeikime iš komforto zonos!

Labai lengva nieko gyvenime neveikti ir plaukti pasroviui. Arba kitais žodžiais tariant – būti visumos dalimi. Tai lengva, bet visuomet troškau tuo netapti. Galbūt net ne dėl kitų požiūrio į mane, o dėl pačios savęs. Dėl to, kad tobulėčiau, turėčiau galimybę atskleisti save daugelyje sričių ir kad įveikčiau barjerus, kurie mane kartais stabdo.
Šiandieną vykau į sostinę dėl pokalbio dėl grafikos dizainerės praktikos vietos. Ją gavau. Taip, buvo nesklandumų, baimės, sąmyšio ir pan., bet viską įveikiau ir dabar jau esu namuose (savo saugioje zonoje). Žinau, jog iššūkiai dar tik prasideda, nes reiks įdėti daug pastangų, kad atlikčiau darbą puikiai ir nieko (įskaitant ir save) nenuvilčiau. 
Darbų pilna savaitė, gal net pilnas mėnuo ir aš sau tikrai nepalengvinu dalios, bet nieko nekeisčiau. Kodėl? Nes verta. Verta išnaudoti visą turimą laiką produktyviai, verta sužinoti ką dar galiu padaryti su turimomis žiniomis ir kur galiu dar patobulėti, verta peržengti ribas ir taip kurti visavertę asmenybę, kuri būtų įdomi, išradinga, kūrybinga ir ... na jau čia kiti nuspręs kokia.
Linkiu ir Jums peržengti savo ribas ir imtis to, kas baimina. Tik taip nesigailėsime dėl praėjusio laiko, nes būsime įveikę kalnus 🌄, kuomet kiti juos tik fotografuoja savo išmaniaisiais.📱

P. S. Nuotrauka, kurią matote yra pirmasis mano medijų darbas. Sulieti du vaizdai simbolizuoja natūrą ir kultūrą, gyvastį ir tuštumą, sąstingį ir judesį... Galėčiau apie tai samprotauti valandų valandas, tačiau palieku Jums teisi mano darbą. Rašykite komentarų skiltyje ką manote apie šį darbą arba apie tekstą (komentuoti galite paspaudę ant tekto pavadinimo ir paslinkus puslapį žemiau po tekstu).
 

2020-09-11

Ką atneš nauja diena?

Nenustokime kovoti net, jei pasaulis mus numeta žemyn. Tikrai būna man ir mano pažįstamiems (o gal ir Jums), kad po laimingų įvykių nutinka kažkas blogo ir atvirkščiai. Tokia nesibaigianti emocijų karuselė lydi mus visą gyvenimą. 
2016 m. įstojusi į VDU vieną dieną (tiksliai nebe pamenu kurią) ėjau Kauno Laisvės alėja. Netoli Ožeškienės stotelės esančios kavinės nusipirkau kavos ir pasivaikščiodama žingsniavau link Gimnazijos g. 7, kur man vėliau tądien turėjo vykti kita paskaita. Prigavau save besišypsant.
Naujame baltame (galbūt kai kurie sakytų, kad pilkšvame) rankinuke turėjau gražius sąsiuvinius, pusseserės dovanotą tušinuką ant kurio buvo išgraviruotas mano mano vardas ir pavardė, naują HP plančetinį kompiuterį, neseniai įsigytus akinius ir kitas gerybes. Nors tai tik daiktai, tačiau tą akimirką jaučiausi turinti viską ko noriu ir ko man reikia. Jaučiausi padariusi puikų sprendimą pasirinkusi tinkamą universitetą, tinkamą studijų kryptį, tinkamus daiktus... net tinkamą kavą gėriau saulėtą ir šiltą rudens dieną. Tobulų akimirkų gyvenime būna nedaug, bet kai jos ateina – tas akimirkas prisimename ilgai (bent jau man taip yra).
Nuo tos dienos buvo visko. Ir blogų įvykių ir nuostabių akimirkų, kurių į nieką nekeisčiau. Kas įdomiausia – blogieji įvykiai slypi atminties migloje, nes aiškiai galiu prisiminti tik geruosius, pvz. kaip susipažinau su žmogumi, kuris tapo geriausiu mano gyvenimo draugu. 
2020 m. prieš kelias dienas tokį patį tobulumo jausmą jaučiau stovėdama atnaujintoje Vienybės aikštėje išėjusi iš pasibaigusios paskaitos. Dar pamenu, kai praeitais metais vyliausi, jog išeis studijuoti VDU ir galėsiu eiti naująja aikšte kiekvieną savaitės dieną. Dabar tai ir darau. Plati aikštės erdvė, žaliosios vietos ir fontanai man kelia susižavėjimą, kad viskas gali kisti į teigiamą pusę. Čia dažnai jaučiuosi laisva. Man tai yra viena iš didžiausių vertybių.
Nors pastaruoju metu pralaimėjau skaudžią kovą dėl vieno mėgstamo studijų dalyko, tačiau šiandien laimėjau bilietus į Nacionalinį Kauno dramos teatro spektaklį „Elektra‟, tad šį sekmadienį turėsiu galimybę nueiti ir pasimėgauti vaidinimu su minėtuoju draugu. Karuselė vis sukasi...
Gyvenimas įdomus, nes niekad neleidžia per daug juo džiaugtis. Jei kažkuo piktnaudžiaujame (net, jei tai yra sėkmė) – visad esame nuleidžiami ant žemės, o jei ko nors išties trokštame ir apie tai svajojame – tą ir gauname. Smalsu kas bus rytoj, tad viskas ką galime padaryti tai priimti praeitį, vertinti įgautas patirtis ir džiaugtis kiekviena nauja išaušusia diena 🌞

2020-09-10

Apgaulinga knyga

Į mano rankas pateko štai tokia knygelė (nors ji gana maža, tačiau joje yra 126 psl.). Kadangi noriu tobulinti savo rašymo įgūdžius, pamaniau, kad man šis leidinys tikrai turėtų praversti. Pradėjus ją skaityti... nesupratau kas vyksta. Tai trumpa istorija apie kažkokius žmones autobuse ir to pačio žmogaus sutikimą Sen Lazaro stoty? Iš karto šiek tiek nusivyliau, tačiau nepadėjau knygos ir verčiau puslapius toliau. Po kelių susierzinimo ir nusivylimo akimirkų supratau, kad ta pati istorija visuomet kartojasi. 

‒ Na čia tai knyga, ‒ pamaniau.

Pasirodo, klydau iš karto teisdama. Nors šioje knygoje kartojasi visur ta pati banali istorija, tačiau ji visą laiką yra parašoma visiškai skirtingai. Įvairiausiai pavadinti knygos skyriai atitinka tai, kaip tekstas yra parašytas. Iš pavadinimų jau galime numanyti kaip tekstą autorius pateiks dabar: Subjektyvus požiūris, Sapnas, Prognozė, Apklausa, Gatvės kalba, Oficialus laiškas ir t. t. Kai kurie stiliai iš ties įdomūs, o kiti juokingi arba absurdiški, bet supratau šios knygos prasmę: kiekvienas rašymo būdas su šia istorija tampa pavyzdžiu, kaip tai turi atrodyti. Ir nors sapno ar gatvės kalbos, dažniausiai, nereikia mokintis, tačiau Stiliaus pratimai tampa puikiu šaltiniu, jei norima išmokti ar bent susipažinti su kitais žanrais, kaip: onomatopėja,  anotacija, parechezė, poliptotė, sinkopė, metatezė ir daugelis kitų. Vienas iš įdomesnių istorijos parašymo būdų man buvo Geometrinis tekstas. Jame banali istorija buvo užrašyta lyg matematinė lygtis. 

Manau ir Jūs esate kažkada susidūrę su apgaulinga knyga. Kokia ji buvo? Galite parašyti komentarą apačioje, nes visad malonu diskutuoti su kitais 💭

2020-09-09

Kai vieno žmogaus žodžiai nulemia gyvenimus

Nors išgirdau šią informaciją paskaitoje, tačiau apie tai vis sukasi mintys, tad nusprendžiau jomis pasidalinti. Gal gėda, o gal ir ne, bet tik šiandien sužinojau apie Australijos praeitį, kuomet kapitonas James Cook 1770 m. pareiškė, kad Australija yra visiškai negyvenama ir britams aborigenai tiesiog neegzistavo. Jei tuomet jų atrodė nedaug, ar reiškiasi, kad jie nėra žmonės? Jie ne kvėpuojantys, gyvenantys, kuriantys šeimą ir prisiminimus organizmai? Dabar atrodo, kad valdžiai buvo labai lengva ignoruoti barbariškai besielgiančius Australijos gyventojus, kurie dabar jau išnyko dėl atvežtinių ligų, masinių žudynių, priverstinos asimiliacijos ir kitų baisių prievartos būdų. Nuo 1788 m. iki 1969 m. aborigenų sumažėjo 90%. Tai faktas. Ir kai kam tai tiesiog faktas. Nepaisant to, aš gebu įsivaizduoti skausmą prarastų žmonių. Jei jie kitokie, jie yra vis tiek tokie patys žmonės kaip mes. Šios taisyklės kai kas nežino ir šiandieniniame pasaulyje... Niekad neįžvelgsiu priežasties atimti vaikus iš mylinčių tėvų, drausti švietimą tik dėl to, kad tu esi kitoks ir nesuteikti lygių teisių bei galimybių. Manau net netikslinga vartoti žodį nenormalus. Vieniems taip gali atrodyti, bet kitiems tai gali būti įprasta. Tačiau visi linkę teisti ir įsprausti kitus į dėžutes, kurios atitinka vienokias ar kitokias normas.
Menininko ir rašytojo Shaun Tan darbuose atsiskleidžia skausmas, kaltė, nusivylimas ir tuo pačiu viltis dėl Australijos aborigenų lemties. Tai galima pajusti žvelgiant į „The Rabbits‟ ir „Stick Figures‟ kūrinių piešinius. Ne kiekvienas supranta, ne kiekvienam rūpi ir ne kiekvienas nori gilintis, bet (manau) turėtų, nes iš kiekvienos šalies praeities, kiekvienų masinių žudynių, turėtume pasimokyti. Įžvelgdami neištaisomas klaidas turėtume daugiau jų nekartoti ir padaryti viską, kas yra mūsų galioje, kad daugiau tai niekada nepasikartotų.

2020-09-08

Man patinka medijos!

Neužtenka kalbėti abstrakčiomis frazėmis. Turiu mokėti trumpai papasakoti kas man yra medijos, kas jos iš viso yra ir kodėl man jos patinka. Iš pradžių ir aš maniau, kad visa tai susiję tik su socialiniais tinklais ir kokiomis nors moderniomis hologramomis, bet studijų metu paaiškėjo, kad klydau ir per siaurai mąsčiau.
Jei kada turėsite galimybę ar progą apsilankyti Vytauto Didžiojo universitete, užsukite į doc. dr. Rimanto Plungės arba doc. dr. Vijolės Višomirskytės paskaitą. Tai du pirmieji mano šaltiniai, kurių dėka sužinojau apie medijų meną ir jų sąveiką pasaulyje. Ne ką svarbesnis faktas yra tas, kad šios asmenybės yra be galo draugiškos ir malonios, tad įmanoma lengvai panaikinti dėstytojo ir studento barjerą, o tai leidžia daugiau klausti, įdėmiau klausytis ir lengviau priimti ir apdoroti informaciją.
Gavusi užduoti išsirinkti 5 asmenis, iš kurių norėčiau imti interviu, žinojau, kad turiu pradėti pati dar labiau gilintis į medijų sąveiką kasdienybėje, jų meną, vartojimą ir pan. Niekada nežinojau kaip ir nuo ko pradėti, bet įsijungiau Google ir ėmiau ieškoti. Radau keletą straipsnių ir juos perskaičiusi nėriau vis giliau. Mano akiratyje atsirado naujų asmenybių (rašytojų, filosofų ir pan.). Vienas iš jų - Kristupas Sabolis. Pagal jį: „<...> rašiklis, teptukas, drobė jau yra medijos.‟, tad dabar žinau, kad apie 90% mano pomėgių yra būtent tai. Muzika, kinas, knygos, YouTube, fotografija ir kitos veiklos, kurios man teikia džiaugsmą. Tada šmėstelėjo mintis: ar kam nors gali nepatikti medijos? Na, nebent kokia nors konkreti sritis. Tinklalapyje 15min.lt mane intrigavo interviu „Kristupas Sabolius apie kritišką medijų vertinimą ir vartojimą‟ (2019), kuriame ne tik buvo kalbama apie iliuzijas, kūrybą, kritiką, bet ir apie kitus įdomius dalykus:
„Menininkai dažnai yra medialumo eksperimentatoriai — jie bando suvokti kaip jų naudojamą mediją galima būtų reformuoti, pakeisti, panaudoti naujai, bet dar svarbiau – kaip judėti tarp medijų, jose neužsidarant, bet jas paneigiant, t. y išnaudojant intermedialumo strategijas, paneigiant ir revizuojant medijas, ardant jų integralumą. Jau Marshallas McLuhanas atkreipė dėmesį į tą ypatingą menininkų gebą sujungti skirtingas medijas ir panaudoti gimstančią energiją. Tarkime, Eliotas sujungia džiazą ir kiną, Chaplinas – kiną ir baletą. Tačiau tokia medijų hibridizacija svarbi dar ir tuo, kad susitinkant ir jungiantis skirtingoms medijoms atsiranda galimybė ištrūkti iš medijų keliamos nejautros.‟
Nesu tikra ar aš menininkė, ar noriu ja būti, tačiau esu pasiruošusi tirti medijas ir literatūrą, ieškoti  sąsajų, problemų bei jų sprendimų būdų. Norėčiau padrąsinti ir Jus imtis to, kas kelia baimę ar nepasitikėjimą. Visi pradedame nuo nulio ir kopiame mažais laipteliais aukštyn. Niekad nevėlu pradėti daryti tai, kas mums patinka 💖

2020-09-07

Literatūrinis dienoraštis

Prasidėjus naujiems mokslo metams ir man norisi išbandyti savo jėgas naujose veiklose bei įveikti naujus iššūkius. Dėl šios priežasties (ir daugelio kitų) iš naujo sukūriau šio savo dienoraščio dizainą (tikriausiai senojo nieks jau ir nepamena) ir stengsiuosi rašyti čia dažnai. 

Ką reiškia literatūrinis dienoraštis? Tai toks, kurį būtų galima publikuoti. Na, kadangi jį jau publikuoju... keistai kažkaip gaunasi, bet manau tai tik į naudą. 

Kodėl neištryniau senųjų įrašų? Neturiu ko slėpti. Net jei seni tekstai šiek tiek banalūs ar per paprasti negaliu jų ignoruoti ar gėdytis. 

Dabar prie įrašų dėsiu savo darytas nuotraukas, kad patys tekstai būtų dar labiau unikalūs ir tikėsiuos, kad laikui bėgant atsiras skaitytojų, kurie ką nors kartais man pakomentuos 💬

Taigi, naujas dizainas - nauja pradžia. Man ir pačiai jau smalsu kokios mintys gims ir vystysis ateityje 😊