Labai lengva nieko gyvenime neveikti ir plaukti pasroviui. Arba kitais žodžiais tariant – būti visumos dalimi. Tai lengva, bet visuomet troškau tuo netapti. Galbūt net ne dėl kitų požiūrio į mane, o dėl pačios savęs. Dėl to, kad tobulėčiau, turėčiau galimybę atskleisti save daugelyje sričių ir kad įveikčiau barjerus, kurie mane kartais stabdo.
Šiandieną vykau į sostinę dėl pokalbio dėl grafikos dizainerės praktikos vietos. Ją gavau. Taip, buvo nesklandumų, baimės, sąmyšio ir pan., bet viską įveikiau ir dabar jau esu namuose (savo saugioje zonoje). Žinau, jog iššūkiai dar tik prasideda, nes reiks įdėti daug pastangų, kad atlikčiau darbą puikiai ir nieko (įskaitant ir save) nenuvilčiau.
Darbų pilna savaitė, gal net pilnas mėnuo ir aš sau tikrai nepalengvinu dalios, bet nieko nekeisčiau. Kodėl? Nes verta. Verta išnaudoti visą turimą laiką produktyviai, verta sužinoti ką dar galiu padaryti su turimomis žiniomis ir kur galiu dar patobulėti, verta peržengti ribas ir taip kurti visavertę asmenybę, kuri būtų įdomi, išradinga, kūrybinga ir ... na jau čia kiti nuspręs kokia.
Linkiu ir Jums peržengti savo ribas ir imtis to, kas baimina. Tik taip nesigailėsime dėl praėjusio laiko, nes būsime įveikę kalnus 🌄, kuomet kiti juos tik fotografuoja savo išmaniaisiais.📱
P. S. Nuotrauka, kurią matote yra pirmasis mano medijų darbas. Sulieti du vaizdai simbolizuoja natūrą ir kultūrą, gyvastį ir tuštumą, sąstingį ir judesį... Galėčiau apie tai samprotauti valandų valandas, tačiau palieku Jums teisi mano darbą. Rašykite komentarų skiltyje ką manote apie šį darbą arba apie tekstą (komentuoti galite paspaudę ant tekto pavadinimo ir paslinkus puslapį žemiau po tekstu).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą