Kai vieno žmogaus žodžiai nulemia gyvenimus

Nors išgirdau šią informaciją paskaitoje, tačiau apie tai vis sukasi mintys, tad nusprendžiau jomis pasidalinti. Gal gėda, o gal ir ne, bet tik šiandien sužinojau apie Australijos praeitį, kuomet kapitonas James Cook 1770 m. pareiškė, kad Australija yra visiškai negyvenama ir britams aborigenai tiesiog neegzistavo. Jei tuomet jų atrodė nedaug, ar reiškiasi, kad jie nėra žmonės? Jie ne kvėpuojantys, gyvenantys, kuriantys šeimą ir prisiminimus organizmai? Dabar atrodo, kad valdžiai buvo labai lengva ignoruoti barbariškai besielgiančius Australijos gyventojus, kurie dabar jau išnyko dėl atvežtinių ligų, masinių žudynių, priverstinos asimiliacijos ir kitų baisių prievartos būdų. Nuo 1788 m. iki 1969 m. aborigenų sumažėjo 90%. Tai faktas. Ir kai kam tai tiesiog faktas. Nepaisant to, aš gebu įsivaizduoti skausmą prarastų žmonių. Jei jie kitokie, jie yra vis tiek tokie patys žmonės kaip mes. Šios taisyklės kai kas nežino ir šiandieniniame pasaulyje... Niekad neįžvelgsiu priežasties atimti vaikus iš mylinčių tėvų, drausti švietimą tik dėl to, kad tu esi kitoks ir nesuteikti lygių teisių bei galimybių. Manau net netikslinga vartoti žodį nenormalus. Vieniems taip gali atrodyti, bet kitiems tai gali būti įprasta. Tačiau visi linkę teisti ir įsprausti kitus į dėžutes, kurios atitinka vienokias ar kitokias normas.

Menininko ir rašytojo Shaun Tan darbuose atsiskleidžia skausmas, kaltė, nusivylimas ir tuo pačiu viltis dėl Australijos aborigenų lemties. Tai galima pajusti žvelgiant į „The Rabbits‟ ir „Stick Figures‟ kūrinių piešinius. Ne kiekvienas supranta, ne kiekvienam rūpi ir ne kiekvienas nori gilintis, bet (manau) turėtų, nes iš kiekvienos šalies praeities, kiekvienų masinių žudynių, turėtume pasimokyti. Įžvelgdami neištaisomas klaidas turėtume daugiau jų nekartoti ir padaryti viską, kas yra mūsų galioje, kad daugiau tai niekada nepasikartotų.