Kas yra kas?

Skaitydama Vaiva Grainytės eilėraštį „Saulės išvaizda“ aš nebesuprantu, kodėl vieni menininkai, rašytojai, poetai ir visi kiti kultūros atstovai nusipelnė dėmesio, o kiti ne. Tokių eilučių poezija aš nelaikau, kaip ir nelaikau kelių papeckiojimų ant drobės menu. 

Nemanau, kad taip manau tik aš. Šį pusmetį (magistrantūros studijų metu) tenka susidurti su tikrai neįprastais tekstais, tačiau man keista, kad kai kurie (ypač poezija) mane pikdo. Kaip gali būti eilėraštis be skyrybos ženklų, su vienu žodžiu eilutėse, visiškai nesirimuojantys ir pan.? Kartais net tokių eilių neįmanoma pavadinti net minčių srautu, nes žodžiai būna sumesti visiškai belekaip. Ir kodėl mes turime koduoti kiekvieną eilėraščio žodį ir skyrybos ženklą? Tikrai nemanau, kad rašydami poetai stengiasi kiekviename žodyje užkoduoti kuo daugiau gilių prasmių... Kartais jie tiesiog rašo. Rašo apie tai ką mąsto, apie tai, ką jaučia, apie tai, ko trokšta. Aš tai žinau, nes aš taip rašau. Net nemanau, kad kitaip yra įmanoma ir tikrai greitu metu manęs nieks neįtikins, kad yra kitaip. Žinau, koduoti mėgsta visi, bet ne taip perdėtai, kaip mus moko mokyklose ar universitetuose. 

Nemanau, kad kuriant ir užplūstant idėjoms ar mintims kūrybiški žmonės mąsto protu... Nemoku paaiškinti to, bet nieks nesistengia kurti dėl kitų (nebent ypač retus atvejus). Ar Jums neatrodo, kad tie, kas kuria, dažniausiai kuria sau? Jie nori išsilieti, neperdegti, išsipasakoti... Viską ką menininkai daro kitiems, tai perneša emocijas, užkoduotas mintis ir žinutes, bet nereiškia, kad dėl to mes turim spręsti ką autorius norėjo pasakyt žodžiu raudona ar ką dailininkas norėjo pasakyt čia palikęs rausvą potėpį. Kartais nereikia aiškintis kūrinių, tiesiog reikia skaityti, klausyti, žiūrėti ir skirti laiko. Tos mintys, kurios gims – štai ką stengėsi perteikti autoriai mums. Nieko daugiau. Visi žmonės yra skirtingi – visi supras vis kitaip, nes mūsų patirtys skiriasi. Ir kas? Ar tai reiškia, jog mano patirtys menkesnės už Jūsų ar atvirkščiai? Ne. Visi mums nutikę įvykiai yra svarbūs, net, jei to nesuvokiame.

Skatinčiau visus ne persianalizuoti dalykų, nes gyvenimas ir taip pakankamai yra sunkus. Kam apsikrauti. Supratai taip? Ok. Kūryba ir yra žavi tuo, kad ji, kaip ir medijos, yra universali.

Viskas priklauso nuo drąsos

Būna akimirkų, kuomet pasiduodame impulsyvumui ir su keliais draugais šiltą rudens naktį išvykstame į miesto centrą tiesiog gerai praleisti laiką.

Tos akimirkos dažnai virsta įsimintinais nuotykiais, kuriuos prisimename dar ilgai ilgai. Niekuomet negali žinoti, kaip klostysis įvykiai, kur nuspręsit eiti, ką pamatyti ar ką nuveikti. Tačiau tam reikia drąsos, nes jei jos nėra – liekame patogiame burbuliuke ir nesiryžtame niekur keliauti.

Jei turite kokį nors draugą ar draugę su maištinga siela – Jums pasisekė, o jei tokio žmogaus nėra – nustebinkite visus aplinkinius ir imkitės inicijuoti legendinius prisiminimus!

Smulkios detalės

Nesvarbu ar tai tikra, ar ne, bet aš įžvelgiu gyvastį čia.

Einant sostinės gatve, bandau paliesti ranką esančią šalia.

Vis gaudau gilų melsvą žvilgsnį Tavajame veide...

Nesuprantu ar šis fragmentas vyko, ar tai tik mano galvoje.

Kur eini, ten noriu sekt Tave.

Ir nors aš kartais vis dar netikra,

Prašau, priglausk,

Įžiebki gyvastį manajame veide.

Viduje seniai esu gyva

Ir aš žinau, kad magija yra tikra,

Tad prašau sustoki ir įvertinki mane,

Nes jau pabodo būti man visų antram plane.

Dieną ir naktį lūkuriuoju čia, centre.

Matau visus, o retkarčiais – ir jie mane.

Bet visi galų gale praeina, lyg būčiau jiems tuščia vieta...

Kas, kad aš gėlė! Tiesiog pamilk mane!

Laikas su draugais

Nors dabar gyvename nuolat kažkur skubėdami ir kartais neskiriame pakankamai dėmesio net savo artimiesiems, tačiau šiuo įrašu kviečiu visiems sustoti bei atrasti bent šiek tiek laiko, kurį skirtume draugams ir mylimiesiems. 

Galbūt nueikite kavos, kol orai nėra labai žvarbūs pasivaikščiokite miesto centre arba parke, o galbūt tiesiog pažaiskite kokį nors stalo arba kompiuterinį žaidimą kartu. Nesvarbu ką pasirinktumėte – nevenkite atviro pokalbio. Jie ne tik naudingi, bet gali būti įsimintini ir tvirtinantys Jūsų draugystę. Kas tie draugai, jie ateina ir praeina, – taip esu girdėjus sakant žmones, bet manau jie klysta. Kai kurie gyvenime turi tik vieną gerą draugą, o kiti turi jų daug, tačiau, kad ir kaip būtų pas Jus, svarbu išlaikyti rusenančią draugystės ugnelę su pačiais pačiais geriausiais žmonėmis.

Aš neturiu labai daug draugų, nes dauguma mano gyvenime yra man tik pažįstami, tačiau draugų visgi turiu. Ne itin daug. Gali būti, kad jų nėra daugiau nei dešimt. Kiekvienas iš jų man yra unikalus ir vis kitaip svarbus. Dažniausiai aš nesu linkusi nuolat su visais kalbėtis kiekvieną dieną, nes tiesiog tiek daug skirti laiko sms'ams neturiu kada. Nepaisant to, džiaugiuosi, kad dauguma jų supranta, kad mūsų draugystė nesikeičia dėl to, kaip dažnai susirašome ar šnekučiuojamės. Jei esu Tavo draugė, žinok, kad nesvarbu po kiek laiko susitiksime ar susirašysime, tačiau visuomet bendrausiu šiltai ir Tu man busi svarbus(-i).

Tikrosios draugystės neblėsta, tačiau laikui bėgant reikia kartkartėmis pasirūpinti ugnele, kad ji neužgestų. Neleiskite užgesti savosioms ugnelėms, nes jei jų visai nebeliks – gali pasidaryti šiek tiek šalta vieniems.

Grožis aplink mus

Išeidinėdama iš Kauno VDU botanikos sodo negalėjau praeiti vietų, kuriose gyvena nepaprasto grožio augalai. Net, jei neturite galimybės užsukti į panašias pasakiško grožio vietas, tačiau tikiu, kad savo aplinkoje galite surasti kerinčių augalų, o gal tiesiog spalvingų dangaus horizontų. Nuostabu, pagalvojus, kad mes turime šansą gyventi Žemėje čia ir dabar. Pritariu Mantui Katleriui, kuris per Kitokius pasikalbėjimus minėjo, kad jeigu būtume gyvenę anksčiau, būtume neturėję tokios muzikos, technologijų, filmų ir panašių, dabar jau neatsiejamų nuo mūsų gyvenimo, dalykų. Dabar gyventi yra geriausia, nes mes teoriškai žinome žmonijos praeities klaidas ir galime tik spėlioti kas mūsų laukia ateityje.

Linkiu visiems rasti vietų, kurios primintų apie gyvenimo džiaugsmą, kurios sužadintų laimę ir kitus gerus jausmus bei prisiminimus. Net, jei skubate grįžti namo kaip aš, nebijokite sustoti ir ne tik žiūrėti, bet ir matyti kas yra Jūsų aplinkoje, nes kartais tai, ką išvystame – maloniai nustebina. 

Apie kiekvieną gėlės žiedą galėčiau parašyti, galėčiau kurt istorijas apie gėlių laukus, bet noriu tiktai viena dabar Jums pasakyti – gyvenimas išties yra gražus.

Teatro tiesos

– Betgi tai tiesa!

– Liaukitės su ta savo tiesa! Jūs esate teatre! Ir tiesa čia turi savo saiką!

Tai trumputė ištrauka iš L. Pirandello dramos „Šeši personažai ieško autoriaus“. Šią postmodernistinę dramą aptarinėjome paskaitų metu, tačiau labiausiai man įstrigo šios kelios teksto eilutės apie tiesą. Kiek tuomet teatruose yra tiesos? Ar iš tikrųjų tiesa teatre turi savo saiką? Kyla nemažai klausimų, į kuriuos nėra taip paprasta rasti atsakymus. „Šeši personažai ieško autoriaus“ analizuoja ar drama gali išreikšti gyvenimą, ar tai yra tik imitacinis menas, ar galima tekstu užrašyti gyvenimą ir t. t. Čia vaizduotė yra labai stipriai apribota, teatras atsiskleidžia kaip vaidmenų žaidimas, o pati drama įkūnija dramos krizę. Jei kada perskaitytumėt – geriau suprastumėt apie ką kalbu, tačiau vis tiek galime kartu pasamprotauti apie tiesą teatre.

Neseniai buvau spektaklyje „Ekeltra“ (režisierius Jaša Koceli). Šis vienos dalies spektaklis išsiskyrė iš mano anksčiau matytų vaidinimų. Mane sužavėjo sumišęs moters pasaulis, scenografija, emocijų audra, kova (tiek su savimi, tiek su kitais), laimėjimo bereikšmiškumas ir daugelis kitų dalykų. Vis dar užsimerkus iškyla vaizdinys, kuomet spektaklio pabaigoje aktorės, pasiėmusios ginklus, sustojo prie sienos gale ir jas apšvietė pasteliniai lempų atspindžiai. O kuomet pagrindinė aktorė maudėsi fikciniame duše aš negalėjau atitraukti akių nuo pasirodžiusių šokančių zuikučių, kurie sukūrė magišką ir svajingą atmosferą visoje didžiojoje salėje. Režisierius šiame spektaklyje naudojo antikinius graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstus, reflektuojančius mitą apie Elektrą. Gal dėl to taip troškau pamatyti šį vaidinimą. Ne itin dažnai lankausi dramos teatre, tačiau yra keletą spektaklių, kuriuos pamenu ypač gerai ir kaži ar kada nors užmiršiu, tai: „Balta drobulė“ (režisierius Jonas Jurašas), „Žydroji paukštė“ (režisierius Vaidotas Martinaitis) ir, žinoma, neseniai matytas pastatymas „Ekeltra“. Visi šie spektakliai yra be galo skirtingi, tačiau kiekvienas iš jų yra savaip nuostabus. Tačiau neišsiplečiant apie juos, šį kartą mane domina tiesos paieškos. Sunku teigti, kad kažkuriame pastatyme buvo stokojama tiesa. Ir kas tada yra tiesa?

Nemanau, kad režisieriai atkleidžia tekstų autorių vizijas tobulai, tačiau nemanau, kad jie meluoja arba to siekia. Tiesiog spektaklis dažnai būna tam tikra interpretacija. Kartais gera, kartais klaidinanti, kartais verčianti susimąstyti... Retkarčiais atrodo, kad būtent pastatymas atskleidė tam tikro kūrinio esmę, kuri mums buvo iki tolei nežinoma, tuomet sulaukiame nušvitimo, kad visgi tekste slypi kur kas daugiau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Iš dalies, nesvarbu ar teatre išvystame tiesą ar ne. Svarbu, kaip mes interpretuojame tai, ką matome. Dėl to su pačiais artimiausias man žmonėmis aš visuomet būnu savimi ir nesigėdiju, jei viską suprantu visiškai kitaip. Turime skirtingas patirtis ir neturime gėdytis savo minčių, nes jos yra neatsiejama mūsų dalis. Tai ir yra magija, kai tą patį dalyką salėje kiekvienas suvokia skirtingai, kiekvienam užstringa vis kita pastatymo dalis ir kiekvienas išsineša namo vis kitokius įspūdžius ir prisiminimus. Dėl šių priežasčių tiek spektakliai, tiek kino filmai, koncertai ir kita veikla negali būti traktuojama kaip tiesa ar melas. Tai vaizdinys, vizualizacija, medijos, be kurių gyvenimas nebūtų toks spalvotas, įsimintinas ir įdomus.

Darbai, darbai, darbai...

Studijuojant magistrą, gavus praktiką, vedant YouTube kanalą ir įvairius socialinius tinklus kartais nebeužtenka laiko paroje. Tik pabudus ir pažvelgus į telefoną jau turi atsakyti į keletą laiškų dėl darbo bei patikrinti ar tavęs dar kam nors neprireikė. Kaip mano draugė išsireikštų - kiekviena diena yra zavalas.

Kadangi nieks nemoka pinigų, visą dieną bandai kažkaip gauti mokamas maketavimo arba iliustravimo programas nemokamai... turi kažką pasidaryti valgyt... atsakyti į draugų sms'us ir t. t. O pagaliau išbėgus iš namų į stotelę ir reikiamas troleibusas neatvažiuoja laiku, tad supranti, kad vėluosi į paskaitą. Realiai - tikras košmaras, bet visa tai mes patys pasirenkame. Daug ko galėtume nedaryti. Galėtume gyventi užsiimdami viena veikla, tačiau tokiu atveju netobulėtume kaip asmenybės ir būdami saugioje zonoje nieko naujo neišmoktume. Taigi, kol kas, nieko nekeisiu ir bandysiu su visomis užduotimis susidoroti. Linkiu Jums to paties: neprarasti jėgų bei motyvacijos kasdieniame gyvenime!