– Betgi tai tiesa!
– Liaukitės su ta savo tiesa! Jūs esate teatre! Ir tiesa čia turi savo saiką!
Tai trumputė ištrauka iš L. Pirandello dramos „Šeši personažai ieško autoriaus“. Šią postmodernistinę dramą aptarinėjome paskaitų metu, tačiau labiausiai man įstrigo šios kelios teksto eilutės apie tiesą. Kiek tuomet teatruose yra tiesos? Ar iš tikrųjų tiesa teatre turi savo saiką? Kyla nemažai klausimų, į kuriuos nėra taip paprasta rasti atsakymus. „Šeši personažai ieško autoriaus“ analizuoja ar drama gali išreikšti gyvenimą, ar tai yra tik imitacinis menas, ar galima tekstu užrašyti gyvenimą ir t. t. Čia vaizduotė yra labai stipriai apribota, teatras atsiskleidžia kaip vaidmenų žaidimas, o pati drama įkūnija dramos krizę. Jei kada perskaitytumėt – geriau suprastumėt apie ką kalbu, tačiau vis tiek galime kartu pasamprotauti apie tiesą teatre.
Neseniai buvau spektaklyje „Ekeltra“ (režisierius Jaša Koceli). Šis vienos dalies spektaklis išsiskyrė iš mano anksčiau matytų vaidinimų. Mane sužavėjo sumišęs moters pasaulis, scenografija, emocijų audra, kova (tiek su savimi, tiek su kitais), laimėjimo bereikšmiškumas ir daugelis kitų dalykų. Vis dar užsimerkus iškyla vaizdinys, kuomet spektaklio pabaigoje aktorės, pasiėmusios ginklus, sustojo prie sienos gale ir jas apšvietė pasteliniai lempų atspindžiai. O kuomet pagrindinė aktorė maudėsi fikciniame duše aš negalėjau atitraukti akių nuo pasirodžiusių šokančių zuikučių, kurie sukūrė magišką ir svajingą atmosferą visoje didžiojoje salėje. Režisierius šiame spektaklyje naudojo antikinius graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstus, reflektuojančius mitą apie Elektrą. Gal dėl to taip troškau pamatyti šį vaidinimą. Ne itin dažnai lankausi dramos teatre, tačiau yra keletą spektaklių, kuriuos pamenu ypač gerai ir kaži ar kada nors užmiršiu, tai: „Balta drobulė“ (režisierius Jonas Jurašas), „Žydroji paukštė“ (režisierius Vaidotas Martinaitis) ir, žinoma, neseniai matytas pastatymas „Ekeltra“. Visi šie spektakliai yra be galo skirtingi, tačiau kiekvienas iš jų yra savaip nuostabus. Tačiau neišsiplečiant apie juos, šį kartą mane domina tiesos paieškos. Sunku teigti, kad kažkuriame pastatyme buvo stokojama tiesa. Ir kas tada yra tiesa?
Nemanau, kad režisieriai atkleidžia tekstų autorių vizijas tobulai, tačiau nemanau, kad jie meluoja arba to siekia. Tiesiog spektaklis dažnai būna tam tikra interpretacija. Kartais gera, kartais klaidinanti, kartais verčianti susimąstyti... Retkarčiais atrodo, kad būtent pastatymas atskleidė tam tikro kūrinio esmę, kuri mums buvo iki tolei nežinoma, tuomet sulaukiame nušvitimo, kad visgi tekste slypi kur kas daugiau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Iš dalies, nesvarbu ar teatre išvystame tiesą ar ne. Svarbu, kaip mes interpretuojame tai, ką matome. Dėl to su pačiais artimiausias man žmonėmis aš visuomet būnu savimi ir nesigėdiju, jei viską suprantu visiškai kitaip. Turime skirtingas patirtis ir neturime gėdytis savo minčių, nes jos yra neatsiejama mūsų dalis. Tai ir yra magija, kai tą patį dalyką salėje kiekvienas suvokia skirtingai, kiekvienam užstringa vis kita pastatymo dalis ir kiekvienas išsineša namo vis kitokius įspūdžius ir prisiminimus. Dėl šių priežasčių tiek spektakliai, tiek kino filmai, koncertai ir kita veikla negali būti traktuojama kaip tiesa ar melas. Tai vaizdinys, vizualizacija, medijos, be kurių gyvenimas nebūtų toks spalvotas, įsimintinas ir įdomus.
