Išeikime iš komforto zonos!

Labai lengva nieko gyvenime neveikti ir plaukti pasroviui. Arba kitais žodžiais tariant – būti visumos dalimi. Tai lengva, bet visuomet troškau tuo netapti. Galbūt net ne dėl kitų požiūrio į mane, o dėl pačios savęs. Dėl to, kad tobulėčiau, turėčiau galimybę atskleisti save daugelyje sričių ir kad įveikčiau barjerus, kurie mane kartais stabdo.

Šiandieną vykau į sostinę dėl pokalbio dėl grafikos dizainerės praktikos vietos. Ją gavau. Taip, buvo nesklandumų, baimės, sąmyšio ir pan., bet viską įveikiau ir dabar jau esu namuose (savo saugioje zonoje). Žinau, jog iššūkiai dar tik prasideda, nes reiks įdėti daug pastangų, kad atlikčiau darbą puikiai ir nieko (įskaitant ir save) nenuvilčiau. 

Darbų pilna savaitė, gal net pilnas mėnuo ir aš sau tikrai nepalengvinu dalios, bet nieko nekeisčiau. Kodėl? Nes verta. Verta išnaudoti visą turimą laiką produktyviai, verta sužinoti ką dar galiu padaryti su turimomis žiniomis ir kur galiu dar patobulėti, verta peržengti ribas ir taip kurti visavertę asmenybę, kuri būtų įdomi, išradinga, kūrybinga ir ... na jau čia kiti nuspręs kokia.

Linkiu ir Jums peržengti savo ribas ir imtis to, kas baimina. Tik taip nesigailėsime dėl praėjusio laiko, nes būsime įveikę kalnus 🌄, kuomet kiti juos tik fotografuoja savo išmaniaisiais.📱

P. S. Nuotrauka, kurią matote yra pirmasis mano medijų darbas. Sulieti du vaizdai simbolizuoja natūrą ir kultūrą, gyvastį ir tuštumą, sąstingį ir judesį... Galėčiau apie tai samprotauti valandų valandas, tačiau palieku Jums teisi mano darbą. Rašykite komentarų skiltyje ką manote apie šį darbą arba apie tekstą (komentuoti galite paspaudę ant tekto pavadinimo ir paslinkus puslapį žemiau po tekstu).

 

Ką atneš nauja diena?

Nenustokime kovoti net, jei pasaulis mus numeta žemyn. Tikrai būna man ir mano pažįstamiems (o gal ir Jums), kad po laimingų įvykių nutinka kažkas blogo ir atvirkščiai. Tokia nesibaigianti emocijų karuselė lydi mus visą gyvenimą. 

2016 m. įstojusi į VDU vieną dieną (tiksliai nebe pamenu kurią) ėjau Kauno Laisvės alėja. Netoli Ožeškienės stotelės esančios kavinės nusipirkau kavos ir pasivaikščiodama žingsniavau link Gimnazijos g. 7, kur man vėliau tądien turėjo vykti kita paskaita. Prigavau save besišypsant.

Naujame baltame (galbūt kai kurie sakytų, kad pilkšvame) rankinuke turėjau gražius sąsiuvinius, pusseserės dovanotą tušinuką ant kurio buvo išgraviruotas mano mano vardas ir pavardė, naują HP plančetinį kompiuterį, neseniai įsigytus akinius ir kitas gerybes. Nors tai tik daiktai, tačiau tą akimirką jaučiausi turinti viską ko noriu ir ko man reikia. Jaučiausi padariusi puikų sprendimą pasirinkusi tinkamą universitetą, tinkamą studijų kryptį, tinkamus daiktus... net tinkamą kavą gėriau saulėtą ir šiltą rudens dieną. Tobulų akimirkų gyvenime būna nedaug, bet kai jos ateina – tas akimirkas prisimename ilgai (bent jau man taip yra).

Nuo tos dienos buvo visko. Ir blogų įvykių ir nuostabių akimirkų, kurių į nieką nekeisčiau. Kas įdomiausia – blogieji įvykiai slypi atminties migloje, nes aiškiai galiu prisiminti tik geruosius, pvz. kaip susipažinau su žmogumi, kuris tapo geriausiu mano gyvenimo draugu. 

2020 m. prieš kelias dienas tokį patį tobulumo jausmą jaučiau stovėdama atnaujintoje Vienybės aikštėje išėjusi iš pasibaigusios paskaitos. Dar pamenu, kai praeitais metais vyliausi, jog išeis studijuoti VDU ir galėsiu eiti naująja aikšte kiekvieną savaitės dieną. Dabar tai ir darau. Plati aikštės erdvė, žaliosios vietos ir fontanai man kelia susižavėjimą, kad viskas gali kisti į teigiamą pusę. Čia dažnai jaučiuosi laisva. Man tai yra viena iš didžiausių vertybių.

Nors pastaruoju metu pralaimėjau skaudžią kovą dėl vieno mėgstamo studijų dalyko, tačiau šiandien laimėjau bilietus į Nacionalinį Kauno dramos teatro spektaklį „Elektra‟, tad šį sekmadienį turėsiu galimybę nueiti ir pasimėgauti vaidinimu su minėtuoju draugu. Karuselė vis sukasi...

Gyvenimas įdomus, nes niekad neleidžia per daug juo džiaugtis. Jei kažkuo piktnaudžiaujame (net, jei tai yra sėkmė) – visad esame nuleidžiami ant žemės, o jei ko nors išties trokštame ir apie tai svajojame – tą ir gauname. Smalsu kas bus rytoj, tad viskas ką galime padaryti tai priimti praeitį, vertinti įgautas patirtis ir džiaugtis kiekviena nauja išaušusia diena 🌞

Apgaulinga knyga

Į mano rankas pateko štai tokia knygelė (nors ji gana maža, tačiau joje yra 126 psl.). Kadangi noriu tobulinti savo rašymo įgūdžius, pamaniau, kad man šis leidinys tikrai turėtų praversti. Pradėjus ją skaityti... nesupratau kas vyksta. Tai trumpa istorija apie kažkokius žmones autobuse ir to pačio žmogaus sutikimą Sen Lazaro stoty? Iš karto šiek tiek nusivyliau, tačiau nepadėjau knygos ir verčiau puslapius toliau. Po kelių susierzinimo ir nusivylimo akimirkų supratau, kad ta pati istorija visuomet kartojasi. 

‒ Na čia tai knyga, ‒ pamaniau.

Pasirodo, klydau iš karto teisdama. Nors šioje knygoje kartojasi visur ta pati banali istorija, tačiau ji visą laiką yra parašoma visiškai skirtingai. Įvairiausiai pavadinti knygos skyriai atitinka tai, kaip tekstas yra parašytas. Iš pavadinimų jau galime numanyti kaip tekstą autorius pateiks dabar: Subjektyvus požiūris, Sapnas, Prognozė, Apklausa, Gatvės kalba, Oficialus laiškas ir t. t. Kai kurie stiliai iš ties įdomūs, o kiti juokingi arba absurdiški, bet supratau šios knygos prasmę: kiekvienas rašymo būdas su šia istorija tampa pavyzdžiu, kaip tai turi atrodyti. Ir nors sapno ar gatvės kalbos, dažniausiai, nereikia mokintis, tačiau Stiliaus pratimai tampa puikiu šaltiniu, jei norima išmokti ar bent susipažinti su kitais žanrais, kaip: onomatopėja,  anotacija, parechezė, poliptotė, sinkopė, metatezė ir daugelis kitų. Vienas iš įdomesnių istorijos parašymo būdų man buvo Geometrinis tekstas. Jame banali istorija buvo užrašyta lyg matematinė lygtis. 

Manau ir Jūs esate kažkada susidūrę su apgaulinga knyga. Kokia ji buvo? Galite parašyti komentarą apačioje, nes visad malonu diskutuoti su kitais 💭

Kai vieno žmogaus žodžiai nulemia gyvenimus

Nors išgirdau šią informaciją paskaitoje, tačiau apie tai vis sukasi mintys, tad nusprendžiau jomis pasidalinti. Gal gėda, o gal ir ne, bet tik šiandien sužinojau apie Australijos praeitį, kuomet kapitonas James Cook 1770 m. pareiškė, kad Australija yra visiškai negyvenama ir britams aborigenai tiesiog neegzistavo. Jei tuomet jų atrodė nedaug, ar reiškiasi, kad jie nėra žmonės? Jie ne kvėpuojantys, gyvenantys, kuriantys šeimą ir prisiminimus organizmai? Dabar atrodo, kad valdžiai buvo labai lengva ignoruoti barbariškai besielgiančius Australijos gyventojus, kurie dabar jau išnyko dėl atvežtinių ligų, masinių žudynių, priverstinos asimiliacijos ir kitų baisių prievartos būdų. Nuo 1788 m. iki 1969 m. aborigenų sumažėjo 90%. Tai faktas. Ir kai kam tai tiesiog faktas. Nepaisant to, aš gebu įsivaizduoti skausmą prarastų žmonių. Jei jie kitokie, jie yra vis tiek tokie patys žmonės kaip mes. Šios taisyklės kai kas nežino ir šiandieniniame pasaulyje... Niekad neįžvelgsiu priežasties atimti vaikus iš mylinčių tėvų, drausti švietimą tik dėl to, kad tu esi kitoks ir nesuteikti lygių teisių bei galimybių. Manau net netikslinga vartoti žodį nenormalus. Vieniems taip gali atrodyti, bet kitiems tai gali būti įprasta. Tačiau visi linkę teisti ir įsprausti kitus į dėžutes, kurios atitinka vienokias ar kitokias normas.

Menininko ir rašytojo Shaun Tan darbuose atsiskleidžia skausmas, kaltė, nusivylimas ir tuo pačiu viltis dėl Australijos aborigenų lemties. Tai galima pajusti žvelgiant į „The Rabbits‟ ir „Stick Figures‟ kūrinių piešinius. Ne kiekvienas supranta, ne kiekvienam rūpi ir ne kiekvienas nori gilintis, bet (manau) turėtų, nes iš kiekvienos šalies praeities, kiekvienų masinių žudynių, turėtume pasimokyti. Įžvelgdami neištaisomas klaidas turėtume daugiau jų nekartoti ir padaryti viską, kas yra mūsų galioje, kad daugiau tai niekada nepasikartotų.

Man patinka medijos!

Neužtenka kalbėti abstrakčiomis frazėmis. Turiu mokėti trumpai papasakoti kas man yra medijos, kas jos iš viso yra ir kodėl man jos patinka. Iš pradžių ir aš maniau, kad visa tai susiję tik su socialiniais tinklais ir kokiomis nors moderniomis hologramomis, bet studijų metu paaiškėjo, kad klydau ir per siaurai mąsčiau.

Jei kada turėsite galimybę ar progą apsilankyti Vytauto Didžiojo universitete, užsukite į doc. dr. Rimanto Plungės arba doc. dr. Vijolės Višomirskytės paskaitą. Tai du pirmieji mano šaltiniai, kurių dėka sužinojau apie medijų meną ir jų sąveiką pasaulyje. Ne ką svarbesnis faktas yra tas, kad šios asmenybės yra be galo draugiškos ir malonios, tad įmanoma lengvai panaikinti dėstytojo ir studento barjerą, o tai leidžia daugiau klausti, įdėmiau klausytis ir lengviau priimti ir apdoroti informaciją.

Gavusi užduoti išsirinkti 5 asmenis, iš kurių norėčiau imti interviu, žinojau, kad turiu pradėti pati dar labiau gilintis į medijų sąveiką kasdienybėje, jų meną, vartojimą ir pan. Niekada nežinojau kaip ir nuo ko pradėti, bet įsijungiau Google ir ėmiau ieškoti. Radau keletą straipsnių ir juos perskaičiusi nėriau vis giliau. Mano akiratyje atsirado naujų asmenybių (rašytojų, filosofų ir pan.). Vienas iš jų - Kristupas Sabolis. Pagal jį: „<...> rašiklis, teptukas, drobė jau yra medijos.‟, tad dabar žinau, kad apie 90% mano pomėgių yra būtent tai. Muzika, kinas, knygos, YouTube, fotografija ir kitos veiklos, kurios man teikia džiaugsmą. Tada šmėstelėjo mintis: ar kam nors gali nepatikti medijos? Na, nebent kokia nors konkreti sritis. Tinklalapyje 15min.lt mane intrigavo interviu „Kristupas Sabolius apie kritišką medijų vertinimą ir vartojimą‟ (2019), kuriame ne tik buvo kalbama apie iliuzijas, kūrybą, kritiką, bet ir apie kitus įdomius dalykus:

„Menininkai dažnai yra medialumo eksperimentatoriai — jie bando suvokti kaip jų naudojamą mediją galima būtų reformuoti, pakeisti, panaudoti naujai, bet dar svarbiau – kaip judėti tarp medijų, jose neužsidarant, bet jas paneigiant, t. y išnaudojant intermedialumo strategijas, paneigiant ir revizuojant medijas, ardant jų integralumą. Jau Marshallas McLuhanas atkreipė dėmesį į tą ypatingą menininkų gebą sujungti skirtingas medijas ir panaudoti gimstančią energiją. Tarkime, Eliotas sujungia džiazą ir kiną, Chaplinas – kiną ir baletą. Tačiau tokia medijų hibridizacija svarbi dar ir tuo, kad susitinkant ir jungiantis skirtingoms medijoms atsiranda galimybė ištrūkti iš medijų keliamos nejautros.‟

Nesu tikra ar aš menininkė, ar noriu ja būti, tačiau esu pasiruošusi tirti medijas ir literatūrą, ieškoti  sąsajų, problemų bei jų sprendimų būdų. Norėčiau padrąsinti ir Jus imtis to, kas kelia baimę ar nepasitikėjimą. Visi pradedame nuo nulio ir kopiame mažais laipteliais aukštyn. Niekad nevėlu pradėti daryti tai, kas mums patinka 💖

Literatūrinis dienoraštis

Prasidėjus naujiems mokslo metams ir man norisi išbandyti savo jėgas naujose veiklose bei įveikti naujus iššūkius. Dėl šios priežasties (ir daugelio kitų) iš naujo sukūriau šio savo dienoraščio dizainą (tikriausiai senojo nieks jau ir nepamena) ir stengsiuosi rašyti čia dažnai. 

Ką reiškia literatūrinis dienoraštis? Tai toks, kurį būtų galima publikuoti. Na, kadangi jį jau publikuoju... keistai kažkaip gaunasi, bet manau tai tik į naudą. 

Kodėl neištryniau senųjų įrašų? Neturiu ko slėpti. Net jei seni tekstai šiek tiek banalūs ar per paprasti negaliu jų ignoruoti ar gėdytis. 

Dabar prie įrašų dėsiu savo darytas nuotraukas, kad patys tekstai būtų dar labiau unikalūs ir tikėsiuos, kad laikui bėgant atsiras skaitytojų, kurie ką nors kartais man pakomentuos 💬

Taigi, naujas dizainas - nauja pradžia. Man ir pačiai jau smalsu kokios mintys gims ir vystysis ateityje 😊 

Prisiminimai be išrinktojo

Kaupiasi ašaros prisiminus romantiškas ir nuostabias mano matytas vietas. Man džiugu, kad galėjau jas išvysti, tačiau graudu, jog galiu jų nepamatyti. Daugiau nepamatyti su tuo išrinktuoju, išrinktuoju, kurio vis dar neturiu. Galbūt kada nors ir turėsiu... Buvo metas, kai maniau, kad mažai trūksta, tačiau jau žinojau, kad mintys vėl mane apgaudinėja ir tai yra tik melas sau...

Ispanijoje, Barselonoje matyti fontanai, Paryžiaus vaizdas nuo Eifelio bokšto ar Doverio pilies vaizdai visad išliks mano prisiminimuose. Jie bus pildomi ir pildomi dar įspūdingesniais ir ne tokiais įspūdingais vaizdais, kaip didelio miesto nakties vaizdas, dangaus vaizdas skrendant lėktuvu tarp debesų, žvelgiant kuo aukšto kalno ar pastato... 

Tačiau norisi visa tai pamatyti su kažkuo, kažkuo artimu, labiau artimu nei šeimos nariai ar draugai, kažkuo, kas yra artimas širdžiai. Pamatyti tai su asmeniu, kuris turi pasisavinęs tavo širdies pusę, o jis dalinasi savąja. Žmogumi, su kuriuo įsivaizduoju savo ateitį, tolimą ateitį, nuotykius...

Nenuostabu, kad sunku tokį žmogų rasti. Rasti iš pirmo karto. Tam, kad nebūtų skaudžių, širdį draskančių išsiskyrimų, kurių tikriausiai nepajėgčiau ištverti.

Reikia turėti vilties, kad galbūt visa tai išsipildys, galbūt bus proga aplankyti visas paslaptingas ir kvapą gniaužiančias pasaulio vietas su mylimu žmogumi. Tačiau dabar yra šiek tiek skaudu...