Tulpė

Laukinės tulpės Lietuvoje neauga, o paskutinioji buvo sunaikinta 2003 m. Kauno centre. Kuomet Laisvės alėja dabar daugeliui asocijuojasi su fontanu ir teatru, anksčiau didžiausiu traukos objektu buvo tapusi Konrado kavinė. Atkūrus nepriklausomybę, nuo 1948 m. gyvavusi Tulpė dabar yra pakeista prabangių skudurų parduotuve. Pradingo bufetą puošusi medyje išdeginta Kauno senamiesčio panorama, ant pus apskritės scenos skambanti džiazo virtuozų muzika ir salės rotondos vidurį puošianti B. Pundziaus vandens nešėja, kuri dabar slepiasi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūsyje. Ar kas nors dabar įsivaizduotų krempleninėmis suknelėmis pasipuošusias, šukuosenomis išdabintas ir aukštakulniais kaukšinčias, lėles primenančias jaunas kavinės padavėjas? Man pasisekė, nes viena jų buvo mano mama, kurios jaunystės nuotraukų albumus spaudžiu savo glėbyje.

Dažniausiai tulpės puošiasi šešiais dideliais žiedlapiais, tačiau kavinei užteko ir trijų puošnių salių, nors kai kas galėtų ginčytis, kad jų pakako, nes vakarais prie įėjimo nusitęsdavo didžiulės eilės. Tik įėjus, pakliūdavai į mažąją salę, kurios kampe mėgdavo rinktis rašytojai, menininkai ir kiti intelektualai. Jie pavalgydavo, kalbėdavosi ir rašydavo valandų valandomis. Kai kas net turėdavo „savo staliuką“, kaip dailininkas Liudas Truikys, kuris be galo mėgdavo lietinius su varške ir nuolat prašydavo įdėti jų išsinešimui namo. Tai buvo aukšto lygio kavinė, dėl to padavėjos turėdavo žinot ir iš kurios pusės prieiti, ir iš kurios pusės paduoti maistą, kaip serviruoti stalą ir pan. Žinoma, jaunos padavėjos, ypač tos, kurioms yra vos 18 metų, yra tįsojusios ir ant vašku išblizginto parketo, nes tiesiog paslysdavo su naujais lakiniais bateliais. Taip nutiko mano mamai, kuomet pilną padėklą įrankių pažėrė ant visos kavinės grindinio. O ko gi norėt, visą naktį išmiegojus fotelyje, kad sekančiai darbo dienai liktų gražūs plaukai?

Įvairių veislių tulpės kvepia skirtingai: vienų kvapas gali būti subtilus ir nejaučiamas, o kitos gali skleisti į rožes panašų aromatą, tačiau ši Tulpė dvelkė cigarais, konjaku ir maistu. Prisimenant firminius Tulpės kotletus, patiekiamus su kopūstų laiveliu ir bulvytėmis fri, daug kas mena garsiąją kavinės konditeriją. Tokių pyragėlių, kaip Tulpėje, nebuvo niekur, galbūt net visoje Lietuvoje. Kavinės konditerijos cechas rasdavosi visai šalia kavinės esančiame kieme ir gaminiai būdavo ne vežami, o nešami į Tulpės cukrainę. Joje galėdavai nusipirkti kavinėje patikusius tortus, pyragaičius ir kitus gardumynus. Čia puikavosi skaniausi viščiukai, ežiukai, trikampiai, eklerai ir kiti Petrausko daromi konditeriniai gaminiai. Dabar kažką panašaus galima atrasti desertinėse Alkava. Kalbant apie kvapus, būtina paminėti ir iš trečiosios salės po kaire buvusį Tulpės sodelį. Aptvertas tvora ir apsodintas alyvomis pavasarį ir vasarą jis džiugino lankytojus maloniais kvapais.

Tulpės būna įvairiausių spalvų, bet ši išsiskyrė tuo, jog mirksėjo neonine šviesa. Laikui bėgant kavinės atminimas buvo įamžintas Laisvės alėjos grindinio plytelėje, tačiau pakeitus grindinį, kol kas Tulpės plytelei vietos neatsirado. Džiaugiuosi, kad jai visad vietos bus šiame tekste. Lipdama Šilelio laiptais mąstau: kur dar galėtų būti vietos Tulpei? Gal čia pat ant posūkio, kuriame stabteliu atgauti kvapą? Kažkada šioj vietoj perbėgo kačiukas, kurio pėdutės dar ilgai atkreipdavo visų skubančių žvilgsnius. Manau, čia galėtų puikuotis ir tulpės atvaizdas. Gatvės menas tampa vis populiaresnis ir grafičio darbai puošia vis daugiau ir daugiau Kauno sienų. Tekstai ir vaizdai, visai kaip maistas, vienija žmones ir džiugu, kad besiskleidžiant fantazijai atgyja pačios nuobodžiausios vietos.

Niekada negaliu pareiti pro gėlių parduotuves. Vis stabteliu, grožiuosi, kartais padarau nuotrauką ir išsiunčiu ją mamai. Visai panašiai žmonės elgiasi išvydę dar nematytą grafičio darbą mieste. Iš pradžių to nesureikšmindavau, bet panaršius Gyvos sienos internetinėje svetainėje, suprantu, kad jau būtų galima padaryti visą Kauno gatvių meno knygą. Būtų gerai, jei kas nors parašytų knygą apie Tulpę. Ten visi pasakotų apie savo prisiminimus ir nuotykius praeities kavinėje, kurioje rinkdavosi bohema. Kur dabar renkasi intelektualai – nežinia. Gal Miesto sodo restorane, kuriame kartą buvau dėl protmūšio, o gal restorane 55 laipsniai, kuris randasi pirmame Kauno viešbučio aukšte? Atsakymas lieka neaiškus, visai kaip ir dėl naujos plytelės Tulpei atminti.

Turiu prisipažinti, tulpės nėra mėgstamiausios mano gėlės. Man labiau patinka rožės, o jas pigiausiai Kaune pardavinėja Birštono gatvės požeminėje perėjoje. Aišku, kovo 8-ąją priimu ir tulpes, nes visos gėlės yra žavios, o jas gauti – visad malonu. Kai mama man pasakoja apie savo jaunystės laikus ir kavines, kuriose jai yra tekę dirbti, aš visad pamąstau, kaip būtų gera aplankyti jas su savo širdies draugu. Deja, tų vietų nebėra ir visi pasimatymai dabar dažniausiai vyksta vaikščiojant Nemuno krantine arba užsukant į kokį nors prekybos centrą. Taip, atnaujintame Akropolyje dabar yra 29 restoranai ir kavinės, bet, tikriausiai, nei vienoje iš jų netvyro tokia pati atmosfera, kuri buvo Tulpėje. Gal vien dėl to, kad dabar nebeskamba gyva muzika ir visi kažkur nuolatos skuba. Panašiai skubėdavo žmonės Tulpės bariuke, kuri buvo šalia pačios kavinės. Čia galėjai greitai užkąsti. Daugelis ten mėgaudavosi konjaku, kava, kefyru, pyragėliais ir šaltais užkandžiais. Mama labiausiai pamena pynutes su razinomis, dėl kurių vis dar tįsta seilė.

Prisimenu, kai vieną karštą vasaros dieną gavau tulpę ir labai nudžiugau. Gal ne dėl pačios gėlės, o dėl to, kas ją įteikė. Tik vėliau supratau, kad ši gėlė priklausė kaimynei iš pirmo aukšto, kuri niekad nenustoja rūpintis savo mini sodeliu palei balkonu. Šis prisiminimas visad pralinksmina, bet turiu ir tokių, kurių vengiu. Visai, kaip to karto, kuomet išsiskyriau su draugu. Jo dovanota tulpė neaiškiai ilgai žydėjo mano kambary, kol neiškentus nunešiau ją į svetainę. Galvotumėt, kad ne viskas buvo tulpėmis klota ir buvusioj kavinėj? Klystumėt, nes nors ten rinkosi visokio plauko žmonės, tačiau buvo labai jauku ir smagu, o kas jau gerai paūždavo vėliau tęsdavo vakarą Orbitoje, Žaliam kalne ir Trijose mergelėse, kur buvo naktinės programos.

Dažniausiai tulpių per gimtadienį negaunu. Stalą puošia kelios rožių puokštės, mamos gaminti valgiai ir mano išsirinktas tortas. Nors visas šventes su šeima miniu namuose, bet bakalauro diplomų įteikimą šiemet atšventėme šalia Laisvės al. fontano, esančioje picerijoje Charlie. Anksčiau žmonės turėdavo kur šėlti ir puiki vieta tam būdavo Tulpės banketinė salė. Užsakymų būdavo daug: pradedant gimtadieniais, baigiant vestuvėmis. Ši vieta, talpinanti 40 žmonių, visad būdavo gražiai paserviruota ir padavėjos laukdavo ateinančių svečių. Dabar už tokias pobūvių sales reik paklot nemažą sumelę, o Tulpėj tai nieko nekainavo, nebent norėdavai švęsti ilgiau, tuomet tekdavo primokėti padavėjoms. Galim tik įsivaizduoti kokio mąsto vykdavo baliai, kur buvo šokių salė, vaišėmis nuklotas stalas ir jokių pavydžių svetimų akių.

Nešantis tulpių puokštę gatve, svetimų žvilgsnių būna daug. Dažnai nesuprasi ar žmonės vertina įvairiaspalves gėles, ar mąsto, kam žadi dovanoti, ar teisia, jog tu gavai jų per daug. Anksčiau jausdavausi nejaukiai, bet dabar esu drąsesnė: džiaugiuosi gėlėmis, šypsausi ir tiek. Dabar viešai kalbu ir apie tai, kas rūpi: menas, literatūra, santykiai, praeitis... Tikiu, kad visus šešėlius galima išsaugoti apie juos kalbant ir rašant, tad norėčiau, kad ir kiti pasektų mano pavyzdžiu ir taptų drąsesni. Tikiuosi, dėl meno Kauno miestas atgis ir kaimynės tulpės kitais metais pražys. Viliuosi, kad Tulpė išliks amžinai, nes ją prisimins visi dar ilgai.

„Žmogaus Žvaigždė“ recenzija

 „Žmogaus žvaigždė“ (2004) prabyla keliomis medijomis: tekstu ir vaizdu. Tai yra aukštos meninės ir poligrafinės kokybės knyga, skirta meno ir poezijos gerbėjams. Parašyta vaikams, ji puikiai tinka ir suaugusiam skaitytojui. Knygos puslapiai, išmarginti neįtikėtino grožio Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir poeto Aido Marčėno eilėraščiais, susijungia į vieną darnų pasaulį. Tarp eilėraščių ir piešinių mezgasi neatsiejamas dialogas: ten, kur nutyla žodžiai, prabyla vaizdai. Mažuosius eilėraščiai užburia melodingumu ir skambesiu, o suaugusius – taiklia, poetine kalba.

A. Marčėno eilėraščiuose galime aptikti nemažai aliuzijų į klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą bei ankstesnius autoriaus darbus. Jo tekstuose vyrauja kasdienė, ironiška ir autoironiška kalba bei frazeologizmai. Knygoje „Žmogaus žvaigždė“, kaip ir kituose A. Marčėno eilėraščiuose, dėmesys yra skiriamas eilėraščių skambesiui, rimui, ritmui, griežtoms kanoniškoms formoms. Eilėse atsiskleidžiantys užkoduoti jausmai dera su ironija, o poetinė kalba – su ironiškais posakiais. „Žmogaus žvaigždė“ yra vienintelė A. Marčėno eilėraščių-piešinių knyga. 2005 m. poetui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose „Dėvėti“, „Žmogaus žvaigždė“ ir „Pasauliai“.

Menininkas Šarūnas Leonavičius meistriškai iki smulkiausių detalių knygoje kuria stebuklų pasaulį. Kiekvieną puslapį galima ilgiausiai tyrinėti, nes iliustracijos pasižymi ypatingu detalumu, magiškumu ir judesiu, kas nėra įprasta. Aidui Marčėnui teko nelengvi uždaviniai: pirmas – parašyti tekstus, kurie atspindėtų ir papildytų sudėtingus piešinius, o antras – kurti vaikams. Perskaičius knygą galima teigti, kad poetas puikiai susidorojo su abiem uždaviniais: mažuosius eilėraščiai turėtų užburti melodingumu ir skambesiu, o suaugusius – taiklia, grynai poetine kalba.

Prof. Antanas Andrijauskas straipsnyje „Asociatyvaus metafizinio mąstymo apraiškos Šarūno Leonavičiaus kūryboje“ (2004) analizuoja Šarūno Leonavičiaus darbus ir teigia, kad iliustratorius priklauso „negausiai plejadai viduriniosios kartos lietuvių dailininkų, kurie puoselėja kontempliatyvų požiūrį į kūrybos objektą, ieško kitokių slėpiningų metafizinių prasmių.“ (p. 206). Galima sutikti su profesoriumi, kad Š. Leonavičiaus kūrybai yra būdingas ypatingas profesionalumas, darbo subtilumas bei meistriškumas. Žvelgiant į knygą „Žmogaus žvaigždė“, pastebime, kad dailininko asmenybei itin svarbus sąlytis su gamtos stichijomis, būties amžinybę primenančiu jūros ošimu, gyvūnija, paukščiais ir augalais, kurie tarsi iš pasąmonės gelmių nuolatos išnyra iliustratoriaus darbuose.

„Šioje žemėje viską;/ užrašyti gali“ – taip prasideda pirmasis eilėraštis ir jis puikiai atspindi knygos sandarą. Čia galime pastebėti besikeičiančius metų laikus, žmonių kartas, praeities atspindžius ir nostalgiją, kuri taip pat kyla vyresniems skaitytojams pažvelgus į nepaprasto grožio detalias iliustracijas. Knyga yra unikali, nes joje ne tik paveiksliukai kuria vizualumą. Pačiuose eilėraščiuose minimi vaizdingi išsireiškimai skaitytojams suponuoja vis kitokias emocijas ir per kuriamus vaizdus yra žadinami jausmai: „gaudžia bundanti gyvybė“, „galybė;/ jo alsavime ištirpsta“, „susprogdina ryto tylą“, „laumės tyliai gieda;/ eidamos slėpynių“, „Saulės;/ stygos skamba aukštai“, „į aidžius miškus įbridus“ ir t. t. Neapsieinama ir be Biblijinių motyvų: „Pasiimk mane į Dangų“ (eil. „Senelio palikimas“), „maldaus jie Mėnulio Dievulį“ (eil. „Mėnulyje nieks negyvena“), eilėraščio pavadinimas „Jeruzalės gaidelis“, „Renčia Babilono bokštą“ (eil. „Lietuvių varpinė“), „Tai tik sapnas. Kraujo vynas.;/ Kūno duona. Kranto aukštis.“ (eil. „Senolė“).

Knygoje autorius kalba metaforomis ir metonimijomis, taip atskleisdamas karnavališkumą.  Tekstuose, kaip ir iliustracijose, pinasi realybė ir fantastika, išmintis ir absurdas, tai, kas siaubinga ir paslaptinga, gyvybė ir mirtis. „Žmogaus žvaigždė“ talpina užuominas iš lietuvių tautosakos: yra minimos laumės (eil. „Joninės“), „Eglės žalčių karalienės“ motyvai (eil. „Vakaras prie jūros“), pasakos „Vilkas ir septyni ožiukai“ aliuzijos (eil. „Žiema“) ir pan., tačiau tuo pačiu metu A. Marčėnas prabyla ir apie šiuolaikinį pasaulį. Tai puikiai atspindi eilėraštis „Vieniša mergaitė“, kuomet yra minima aplinka: „Blokinių rūmų giraitėje <...> Saulės zuikučiai ištiško;/ į blokinę sieną“. Tuo tarpu, eilėraščiai „Mėnulyje nieks negyvena“ ir „Vakaras prie jūros“ užsimena apie prarastą Tėvynę. Tekstai, persmelkti įvairių motyvų, su savimi neša vis skirtingas žinutes, koduoja prasmes ir verčia susimąstyti ne tik apie Lietuvą, gamtą ir gyvenimą, bet ir apie pačią žmogaus būtį.

Knygos „Žmogaus žvaigždė“ dera prie ankstesnės A. Marčėno kūrybos, kuomet eilės buvo skaidrios ir muzikalios, čia neaptinkame verlibro, kuris atsiranda vėlesniuose autoriaus darbuose šalia silabotonikos. Toks vientisumas sukuria didesnį eilėraščių ir iliustracijų ryšį bei suteikia skaitytojams galimybę labiau pasinerti į tekstą ir vaizdus. Kuomet antras eilėraštis skaitytojus budina iš sąstingio ir teikia užuominas, kad žiema baigėsi („Nebyli Žiemos galybė;/ jo alsavime ištirpsta.“ (eil. „Ilgėjančios dienos“)), priešpaskutiniame knygos eilėraštyje „Žiema“ autorius prabyla panašiais, bet kontrastiškais motyvais: „Karalienė sidabrinė;/ tyliai leidžiasi. Ir sninga.“. Taip knyga yra užbaigiama vienu dideliu ciklu, kurį galime pavadinti gyvenimu, nes „Žmogaus žvaigždė“ kalba tiek apie jaunystę, paieškas, mokslą ir darbus, tiek apie senatvę, liūdesį ir mirtį.

Kartais A Marčėno eilėraščius žmonės lygina su meditacija ir knyga „Žmogaus žvaigždė“, talpindama begalę unikalių iliustracijų, tikrai gali tapti šios veiklos ir atsipalaidavimo iniciatore. Autoriui gyvenimo prasmė yra pats buvimas ir gebėjimas išgyventi momentą. Dėl to visus knygos eilėraščius galima ne tik perskaityti, bet ir juos išgyventi. Galima suprasti, kaip reikia pergyventi Tėvynės praradimą, kaip susitaikyti su artimo mirtimi, kaip nenuleisti rankų einant jaunystės keliu ir kaip vertinti viską, kas supa aplinkui.

Stuart Hall recepcijos teorija

Stuart Hall tapo vienu iš pagrindinių recepcijos teorijos šalininkų ir sukūrė Hall‘o kodavimo ir dekodavimo teoriją. Šis požiūris į tekstinę analizę teikia auditorijai galimybę derėtis ir priešintis. Tai reiškia, kad auditorija pasyviai priima tekstą – socialinę kontrolę. Ši teorija teigia, kad žiniasklaidos tekstus užkoduoja gamintojas, o tai reiškia, kad tas, kuris gamina tekstą, užpildo produktą vertybėmis ir pranešimais. Tada auditorija iššifruoja tekstą ir tam egzistuoja trys skaitymo būdai:

1. Dominuojantis skaitymas (angl. Dominant Reading) yra tas skaitymas, kuris daugumai visuomenės žmonių yra natūralus ar įprastas teksto interpretavimo būdas. Visuomenėje, kurioje diskursai labai konkuruoja, dominuojančio skaitymo apibrėžimas priklauso nuo asmens, priimančio sprendimą ir jo ideologijos. Šiuo būdu žmonės perskaito žinutes taip, kaip nori prodiuseris. Auditorijos nariai užims šią poziciją, jei žinutės yra aiškios ir jei auditorijos narys yra tokio paties amžiaus ir kultūros; jei jis turi lengvai sekamą pasakojimą ir nagrinėja auditorijai aktualias temas.

2. Derinamasis, kompromisinis skaitymo būdas (angl. Negotiated Reading) yra lyg kompromisas tarp dominuojančio ir opozicinio skaitymo, kai auditorija priima dalį prodiuserio pažiūrų, tačiau turi savo nuomonę. Tai gali atsitikti, jei yra palankūs anksčiau paminėti dalykai, pvz. auditorijos nariui patinka žiniasklaida, jis yra tokio pat amžiaus kaip jūs ir supranta kai kurias žinutes, tačiau pasakojimas yra sudėtingas, todėl tai stabdo visišką (pilną) supratimą.

3. Opozicinis skaitymas (angl. Oppositional Reading) yra tuomet, kai auditorija atmeta pageidaujamą skaitymą ir sukuria savo reikšmę. Tai gali atsitikti, jei žiniasklaidoje yra prieštaringų temų, su kuriomis auditorijos narys nesutinka. Tada auditorija atmeta pageidaujamą skaitymą ir sukuria savo reikšmę tekstui. Tai gali kilti ir tada, kai žiniasklaida kuria sudėtingą pasakojimo struktūrą, kuri galbūt yra nesusijusi su šiuolaikinės visuomenės temomis. Opozicinis skaitymas taip pat gali pasireikšti, jei auditorijos nariai turi skirtingus įsitikinimus arba yra kitokio amžiaus ar kitokios kultūros.

Skaitymų skirstymas į dominuojančius, alternatyvius ar atsparius yra gana savavališkas, atsižvelgiant į skaitytojo turimą ideologiją ir suprantama, kad daugelis veiksnių gali daryti įtaką tam, kaip žmonės perskaito įvairius tekstus. Dėl amžiaus, tikėjimo, kultūros, lyties, gyvenimo patirties skirtumų ir nuotaikos konkrečiu metu visi tekstai gali būti perskaitomi vis kitokiu būdu. Rezultatas, kurio siekia žinučių autoriai – kurti vienalytį auditorijos įvaizdį, kuri būtų pažeidžiama ir lengvai manipuliuojama galingos ir visapusiškos žiniasklaidos akivaizdoje.

Stuart Hall reprezentacijos teorija

Stuart Hall reprezentacijos teorija analizuoja tai, kaip žiniasklaida atskleidžia tikrovės įvykius (socialines grupes, vietas, asmenis, įvairius nutikimus ir pan.). Visada yra matuojama, kiek tiksli tikrovės reprezentacija atsiskleidžia žiniasklaidoje. Kaip pavyzdžius, galime aptarti kelis globalius įvykius: didelį skandalą sukėlusį Brexit ir vis dar aktualią COVID-19 situaciją. Visuomenei visad yra įdomu kokios yra naujienos, kas su kuo susitiko, kas buvo nuspręsta, kur yra židinys, kas už tai atsakingas, kaip nuo to apsisaugoti ir t. t. Tačiau visa tai įgauna prasmę tik tuomet, kai yra paskelbiama žiniasklaidos. Taip dalykai yra įprasminami. Žiniasklaida gali nuspręsti ar tam suteikti teigiamą reikšmę ir prasmę, ar neigiamą. Taigi originalus objektas dar nėra pati reikšmė. Pati žiniasklaida kuria reikšmes ir nuomones tam, kas vyksta tikrovėje. 

Žinodami, kad reikšmė nėra sukuriama po kažkokio įvykio ar nutikimo ir tai, kad reprezentacija įprasmina įvykius ir tik tuomet yra sukuriamos įvairios prasmės, kyla retorinis klausimas: kas turi galios kurti tokias reikšmes ir prasmes? Kas tai bebūtų, jie turi didžiulę galią paveikti visuomenę. Žinoma, šiuolaikiniame pasaulyje ši galia yra atitekusi masinėms medijoms. Vienas iš pavyzdžių būtų JAV prezidentas D. Trump. Dauguma visuomenės atstovų kažkuriuo metu yra „jautę“ kokius nors jausmus šiam asmeniui: yra pritarę jo veiklai, griežtai pasisakę prieš ją ir pan. Tačiau menka dalis žmonių yra šį asmenį sutikę gyvai ar jį pažįsta. Tai suponuoja, kad kažkuriuo metu būtent medijos įteigė vienokią arba kitokią nuomonę apie šią politinę asmenybę. Taigi jausmai ir nuomonė apie kokį nors asmenį arba įvykį taip pat yra kontroliuojama masinių medijų.

Ši reprezentacijos teorija daug dėmesio skiria ir stereotipams. Kai išgirstame tokias sąvokas, kaip: gėjų bendruomenė, Brexit, koronavirusas, juodaodžiai – visuomet kyla vienokios ar kitokios asociacijos, visai kaip nusistovėjusios normos ir suvokimas. Kiekvieno dalyko suvokimas ir supratimas yra suformuojamas masinių medijų, kurios nusprendžia kokias reikšmes ir prasmes suteikti konkrečiu atveju. Politikai, namų šeimininkės, rasės, lytis, socialinės problemos... viskas, kas egzistuoja pasaulyje gali suformuoti tam tikrus vaizdinius. To rezultatas: dėl ribotų reikšmių ir prasmių įvaizdinimo medijose pasaulyje atsiranda stereotipai. 

Medijos ne tik formuoja mūsų nuomones, bet gali jas keisti ir jomis manipuliuoti. Kai sukurti stereotipai pasirodo vėl ir vėl iš metų į metus, taip susiaurėja žmonių suvokimas, kad vienų ar kitų dalykų reprezentacija gali būti kokia nors kitokia. Dauguma pradeda mažiau kvestionuoti ir suvokia, kad taip tiesiog jau yra. Ekstremalūs pavyzdžiai, kuriuos mini Stuart Holl, yra etinės mažumos, kurios stereotipizuojančios, kaip keliančios bėdas (UK atveju). Žinoma, ne visi aklai priima medijų reprezentacijas, kurios yra pateikiamos, tačiau dažniausiai tam pasiduoda dauguma visuomenės atstovų.

Stuart Hall reprezentacijos teorija mini, kad net jei žmonės atmeta vienas ar kitas reprezentacijas – masinės medijos vis tiek kuria prasmes tol, kol įtinka visuomenės daugumai. Kodėl? Tam, kad užsitikrintų dominavimą, neleistų paprastoms žmonių grupėms išsišokti ir išlaikytų socialinę viršenybę. Norėdami šiek tiek kontroliuoti reikšmių suvokimą ir naujienų įsisavinimą, žmonės turėtų daugiau kvestionuoti tekstus, įdėmiau žiūrėti kas tai parašė ir kodėl. Dekonstravę tekstus, žmonės gali suvokti kokiam tikslui jie yra sukurti ir kokią naudą teikia tiems, kas tai paskelbė.

Reikšmių gamyba

Literatūros tyrimo laukas yra labai platus. Tekstai, kaip ir jų kūrimo įrankiai, yra medijų dalis, o tai labai glaudžiai siejasi su kultūra. Kai kuriems šiuolaikinės visuomenės atstovams tampa įdomu išsiaiškinti kiek kultūros vis dar yra tekste ir kiek tai tik atskiras autoriaus produktas. Norint suprasti, kaip tekstai ir kitos medijos padeda kurti kultūrą, noriu pristatyti jums Stuart Hall teorijų sampratas ir kartu su jumis pabandysiu išsiaiškinti paslaptingą reikšmių gamybos fenomeną.

Stuart McPhail Hall yra britų marksistinis sociologas, kultūros teoretikas ir politinis aktyvistas. Kartu su Richard Hoggart ir Raymond Williams jis įkūrė Birmimngemo mokyklos kultūros  studijas (angl. The Birmingham School of Cultural Studies). Stuart Hall teigia, kad kalbos vartojimas veikia valdžios, institucijų, politikos ir ekonomikos rėmuose. Ši nuomonė pateikia žmones kaip kultūros gamintojus ir vartotojus tuo pačiu metu. Taigi kultūros teoretikas meta iššūkį visiems masinės komunikacijos modelio komponentams. Jis teigia, kad:
➥ prasmė nėra tiesiog fiksuojama ar nustatoma siuntėjo;
➥ pranešimas niekada nėra skaidrus;
➥ auditorija nėra pasyvus prasmės gavėjas.

Norėdami analizuoti visus šiuos tris aspektus yra būtina apžvelgti Stuart Hall reprezentacijos ir recepcijos teorijų ypatumus, apie kurias plačiau papasakosiu kitomis dienomis.

O dabar: kodėl pasirinkau tokiam tekstui sūkurio fotografiją? Easy. Žiniasklaida turi gebėjimą apsunkti mūsų kasdienybę tekstais ir naujais straipsniais. Mes norim to ar ne, bet dienos bėgy pamatysim kokią nors antraštę (ar kelias) socialiniuose tinkluose, parduotuvėse žurnalų skyriuje ar Messenger'io pokalbyje, kuomet mums kitas asmuo ką nors atsiųs. Taip mes neišvengiamai patampame informacijos vartotojais. Man tai priminė Butrimonių fontaną, kurio nuotrauką čia ir matote. Sūkurys, kaip ir žiniasklaida su savo reikšmėmis, sukasi, nesustoja, yra nevaldomas, bet vis tiek traukia dėmesį. Pamatome skambią, specialiai sukurtą antraštę ir spaudžiame, nukeliaudami į (dažniausiai) nereikšmingą ir prastokai sukonstruotą tekstą. Nusivylę vėl kartojame tas pačias klaidas, kol galiausiai tampame arba netampame žiniasklaidos skeptikais. Vienintelė problema yra tik tokia, kad kai kurios naujienos mums vis tiek yra įdomios ir mes neišvengiamai apie jas sužinome tik įsijungę tuos pačius populiariausius portalus. Juk visą gyvenimą neklausinėsime pažįstamų kas kur svarbaus nutiko, ypač kai jie ne visad domisi viskuo, kas svarbu mums. Galėtume sakyti, kad tuomet mus gelbėtų televizijos žinios? Na jau ne. Aš ir manau daug kitų žmonių, tikrai nedega noro jungtis tos dėžės, kuri be sąžinės jausmo bombarduoja tave nereikšmingomis reklamomis.

Žiniasklaidos svarba būtų jau kita tema. Aš degu noru kuo daugiau žmonių supažindinti su reprezentacijos ir recepcijos teorijomis, tad toliau kviečiu skaityti sekančius tekstus ir panirti į apmąstymus apie mūsų kultūrą ir joje vyraujančias medijas.

Tam tikros mintys mus paverčia patraukliais

Visai gera kartais apsimesti kažkuo kitu. Net, jei atrodai vis dar savimi, gali jaustis kitaip ir tai pastebi aplinkiniai. 

– Tu šiandien kažkuo graži... Nauja suknė?
– Ne, aš tiesiog šiandien labiau pasitikiu savimi.

O kartais ir apsimetinėti niekuo nereikia. Pamenu, kai mokiausi gimnazijoje ir lankiau šokių pamokas vietoj kūno kultūros, vieną kartą gavau netikėtą komplimentą. Kuomet buvau įsijautusi į šokį, mano mokyklinis juodas sijonas sukosi aktų salėje, kartu rudiems plaukams juos lydint, mano gera draugė pasakė:

– O tu gražiai atrodai.

Tik tiek pakako, kad ji atkreiptų mano dėmesį tąkart ir kad tai užstrigtų mano atmintyje. Dažnai tai analizuodavau ir supratau, kad šokdama aš mėgaujausi akimirka, aš pamiršau kaip atrodau ir plaukiau melodijos ritmu, bandydama tobulai atkartoti išmoktus šokių judesius. Dėl to aš ir atrodžiau „gražiai“, nes tą kartą aš pasitikėjau savimi, „nesiparinau“ dėl savo išvaizdos ir tiesiog gyvenau ta akimirka.

Heloviną galima švęsti keliais būdais, kaip galima ir gyventi visiškai skirtingai. Arba mes persirengiam ir apsimetam tuo, kuo nesam, arba mes persirengiam ir išliekam savimi bei gerai leidžiam laiką. Taip yra ir su gyvenimo kaukėm, kurias neišvengiamai daugelis dėvi ir net nesusimąsto, kad gali būti kaip nors kitaip. Daug apie tai galima būtų kalbėti, nes ši tema, kaip ir daugelis kitų su žmogaus psichologija susijusių temų, yra neišsenkama. Nepaisant to, manau, kad didelei daliai mūsų sprendimų ir pasirinkimų, kaip gyventi ar ką nors švęsti, daro įtaką mintys. Jos visad sukasi mūsų galvoje mes norime to ar ne. 

Vienas internetinis puslapis, kurį mėgstu kartais paskaitinėti, yra paskelbęs tokį straipsnį: „Fizikai įrodė, kad mintys formuoja likimą“. Pavadinimas skambus ir nesu tikra, kiek čia galime rasti tiesos, o tai vėl kita tema apie žiniasklaidos reikšmių kūrimą, kuria labai domiuosi, tačiau, kad mintys daro įtaką mūsų gyvenimui aš sutinku. Jau yra klišė sakyti, kad: „kaip galvosi, taip ir nutiks“, bet kai visa tai išsipildo, tada vėl sugrįžti prie minčių, kad visgi, tai gali būti tiesa. Nekalbant apie materialių dalykų pasirodymą gyvenime, manau, mes galime pradėti dažniau tikėti savimi ir gyventi akimirkomis, nemąstant ką sakytų ar manytų kiti. Taip kitiems atrodysim pasitikintys savimi, atrodysime patrauklūs ir kas svarbiausia – laimingi. Bet žinot ką? Mes ne tik atrodysim laimingi, bet tokie iš tikro ir būsim, o tai yra svarbiausia!

Poezijos samprata Gyčio Norvilo kūryboje („Grimzdimas“)

 Gytis Norvilas sako: „Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai.“ Nepatogumą, susierzinimą ir nekantrumą puikiai atspindi šio autoriaus kūryba. Vien paėmus į rankas poezijos knygą „Grimzdimas“ (2017) į akis krenta tiek pavadinimas, parašytas iš mažosios raidės, visai kaip ir pačio autoriaus vardas bei pavardė, tiek unikali autoriaus piešta iliustracija. Norint perskaityti knygos pradžioje esantį turinį reikia arba kreipti galvą, arba rankose pasukti knygą – tokie panašūs, vieniems atrodantys keisti, autoriaus pasirinkimai paverčia knygą ir G. Norvilo kūrybą savita ir tuo pačiu labai dominančia, tad kyla klausimas: kas autoriui yra poezija? Poetas mini, kad „neretai realybėje gali atrasti daug daugiau poezijos, nei poezijos – eilėraštyje“, dėl to G. Norvilos darbuose atsiskleidžia nepagražintos realybės vaizdiniai ir kitos panašios pasaulio detalės. 

Gediminas Kajėnas, kalbindamas G. Norvilą savo parengtame straipsnyje „Eilėraštis – prieglobsčio zona““ (2012), teigia, kad autoriaus eilėraščiuose nuo pat kūrybos pradžios karaliauja gamta: „Tiesa, ji ne ta romantiška, bet gaivališkesnė, natūralistinė, pati tampanti metafora, simboliu. O svarbiausia, man rodos, ji nėra joks kitas pasaulis – pats eilėraštis yra jos dalis.“ G. Kajėnas puikiai apibūdina vieną iš G. Norvilos kūrybos bruožų – gamtą, tačiau susidūrus su šiuo fenomenu tekste kyla daug emocijų. Gaivališki, natūralūs gamtos (pvz. gyvūnų) vaizdiniai yra šiurkštūs ir šokiruoja, tačiau net ir kilus pykčiui – skaitoma toliau. Užtikrinti, bet kartu paprasti tekstai žadina smalsumą ir prikausto skaitytoją nuo pačių pirmų eilučių. Kartais neprireikia ir jų. Vien pažvelgus į knygos puslapį, dažniausiai yra pastebimas kitoks formos pasirinkimas ir kyla noras patyrinėti vien tik tai. Kartais galim klausti: kaip skaityti tekstą (pvz. „vienatvės nėra“, p. 17-18 arba „Gerkiškių reminiscencijos: 8 kūno įdagai“, p. 19)? G. Norvilas neslepia, kad mėgsta eksperimentuoti su poetika, žaisti archajiškais įvaizdžiais, kalbos ritmu ir nestandartinėmis išraiškos formomis. Pasirinkta netradicinė eilėraščių forma autoriui yra svarbi. Jis sako, kad tai padeda išvengti diktato ir baigtinumo. Taip autorius mėgina „nutverti už uodegos pasaulį“ ir suteikti skaitytojams šansą patiems rinktis, kaip bus perskaitytas tekstas ar vaizdas.

Kalbant apie vaizdus, G. Norvilos kūryboje jų netrūksta. Autorius ne tik kuria eiles, bet ir piešia, tiesa, vadinamus paišus jis apibūdina nebaigtais piešiniais, neužbaigtomis formomis. G. Kajėno interviu metu poetas teigia, kad tai yra „bandymas piešinį pateikti kaip tekstą, kaip eilėraštį, turintį formą, net siužetą“. Knygoje „Grimzdimas“ visa tai slepiasi trečiame skyriuje „kelio žymėjimas. ritualai“. Autoriaus piešiniai yra ne tik saviti ir be galo fragmentiški, bet kartu jie slepia ir teksto detales, tad galime sakyti, kad patys piešiniai suponuoja nevienalytę komunikaciją. Pasitelkiamos skirtingos medijos kalba skaitytojui ne tik apie šiuolaikinį pasaulį, kai vaizdai perteikia esmę ir dažnai yra virtę pagrindiniu informacijos šaltiniu, bet kužda ir apie ankstesnius laikus, kuomet dailė ir menas nebuvo toks pažengęs. G. Kajėno straipsnyje G. Norvilas sako, kad su poezijos pagalba „<...> galima nusileisti į slapčiausius sąmonės ir pasąmonės, kolektyvinės pasąmonės užkaborius, kuriuose dažnai slypi tai, ko net nesitiki užtikti. Taip pasaulis plečiasi.“, tačiau aš manau, kad tai poetas pasiekia ir savo piešinių dėka. Žiūrėdami į autoriaus sukurtus vaizdus ne tik atpažįstame kokias nors formas, bet pasitelkę vaizduotę siejame fragmentus ir patys kuriame unikalų pasaulį bei jį kiekvienas suprantame visiškai kitaip. Čia slypi tiek poezijos, tiek G. Norvilo poezijos knygoje slypinčių piešinių paslaptis.

Visos paslaptys, kaip ir rašymas, pasak poeto, gimsta tik iš nežinojimo ir visa tai padeda užkoduoti metaforos, kurios slypi beveik kiekviename autoriaus kūrinyje: kai kur puikuojasi „mirusių žvaigždžių žibintai“ (eil. „keleivis“, p. 15), vėliau skaitytojai bando suprasti iš kur atsiranda „atsitraukiančių paukščių rožančiai“ (eil. „rudens manevrai“, p. 23), o žvelgiant į vieno piešinio taškelius, akį patraukia vienintelė teksto eilutė: „virš dangaus gili gliti šliužė“ (eil. „stuburas virstantis sraige, arba elementariosios detalės“, p. 51). Dėl įvairiausių formų, painių konstrukcijų, kartojimų, metaforų, mitologijos ir kitų kontekstų G. Norvilos kūryba tampa truputį sudėtinga ir tikrai negalėčiau sutikti, kad šis autorius „rašo lengvai“, kaip prasitaria pats. Poetas niekuomet nesislepia nuo skaitytojo, rašo tai, ką patiria pats ir mini, kad eilėraščiai tampa lyg prieglobsčio zona, kurią jis nori suteikti ir kitiems žmonėms. 

2017 m., kitame G. Kajėno imtame interviu „Poetas Gytis Norvilas: Esu labiau melioratorius – man įdomu knistis gilyn“ G. Norvilas puikiai apibūdina savo poezijos knygą ir atskleidžia svarbiausius dalykus ką joje galime atrasti: „„Grimzdimas“ – tai ir perėjimo į kitą, požemių pasaulį, alegorija. Kažkur čia, matyt, yra ir Hadas, ir Pragaras, ir Rojus… Beje, koks skirtumas… Tai, greičiausiai, viena ir tas pat. Bet tai kelias. Ir ši knyga – savotiška kelionė, kurioje per kalbą kasdamasis į žemę bandau pažinti save, savo užkaborius.“ Taigi koks skirtumas, kaip perskaitome eiles ir visai nesvarbu, kaip suvokiame pačius piešinius. Svarbiausia yra pajausti viską, ką kužda žodžiai ir vaizdai, o jausenas ir emocijas G. Norvilas perteigia puikiai. Kiekvieną „Grimzdimo“ skyrių autorius pradeda juodu puslapiu ir kokia nors mintimi, kuri įveda į tolesnius skaitinius su tam tikru vaizdiniu, pvz. prieš pirmąjį skyrių perskaitome: „šiame puslapyje grandinę žvangina nutrūkęs naktinis šuo - - -“ (p. 9). Spendžiant iš paskutiniojo juodojo knygos puslapio „p. s.“ (p. 107), kuriame slypi autoriaus laiškelis, šis kūrinys turėtų būti kelio, pakelės knyga. Kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą ir vietovę, kurią autorius atpažįsta iš kart, o mes turim galimybę juos tapatinti su savais vaizdais, detalėmis ir peizažais. G. Norvilo poezija sukeikia mums galimybę sustoti ir pradėti grimzti tiek į save, tiek į pasaulį, tiek į tuštumą aplink mus.

Įsimintiniausia dovana

Spalio 9d. gavau tobuliausią gimtadienio dovaną - nuotykius su Haskiais! Esu be galo dėkinga Kwehdo! Kviečiu užsukti ir į jo kanalą, nes jis taipogi kelia įdomius video YouTube platformoje! Dėka jo, šeštadienį leidausi į nuostabią kelionę pas 30 šuniukų iš kurių net 22 buvo Haskiai, kuriuos aš taip dievinu. Galėjau ne tik apie juos daug ką sužinoti, glostyti, gaudyti ir myluoti, bet ir ėjau į 5 km žygį, kuriame mane vedė Haskis, o ne aš vedžiau jį 😂 Buvo neapsakomai smagu ir dabar visa tai atrodo lyg sapnas.

Dalinuosi keletą akimirkų ir su Jumis bei skatinu ten apsilankyti, jei mylite Haskius.

Mano video galite pamatyti paspaudę šį sakinį :)

Apie Nuotykių akademiją:

Tai labiau išsipildęs noras negu verslas. Pradžią davusi pažintis su pirmaisiais dviem malamutais ir pamąstymai apie nuosavą šunų kinkinį peraugo ne tik į naują pragyvenimo šaltinį, bet ir visiškai kitokį gyvenimo būdą - su nauju požiūriu, naujomis vertybėmis.

Daugiau informacijos galite rasti jų puslapyje.

Kas yra kas?

Skaitydama Vaiva Grainytės eilėraštį „Saulės išvaizda“ aš nebesuprantu, kodėl vieni menininkai, rašytojai, poetai ir visi kiti kultūros atstovai nusipelnė dėmesio, o kiti ne. Tokių eilučių poezija aš nelaikau, kaip ir nelaikau kelių papeckiojimų ant drobės menu. 

Nemanau, kad taip manau tik aš. Šį pusmetį (magistrantūros studijų metu) tenka susidurti su tikrai neįprastais tekstais, tačiau man keista, kad kai kurie (ypač poezija) mane pikdo. Kaip gali būti eilėraštis be skyrybos ženklų, su vienu žodžiu eilutėse, visiškai nesirimuojantys ir pan.? Kartais net tokių eilių neįmanoma pavadinti net minčių srautu, nes žodžiai būna sumesti visiškai belekaip. Ir kodėl mes turime koduoti kiekvieną eilėraščio žodį ir skyrybos ženklą? Tikrai nemanau, kad rašydami poetai stengiasi kiekviename žodyje užkoduoti kuo daugiau gilių prasmių... Kartais jie tiesiog rašo. Rašo apie tai ką mąsto, apie tai, ką jaučia, apie tai, ko trokšta. Aš tai žinau, nes aš taip rašau. Net nemanau, kad kitaip yra įmanoma ir tikrai greitu metu manęs nieks neįtikins, kad yra kitaip. Žinau, koduoti mėgsta visi, bet ne taip perdėtai, kaip mus moko mokyklose ar universitetuose. 

Nemanau, kad kuriant ir užplūstant idėjoms ar mintims kūrybiški žmonės mąsto protu... Nemoku paaiškinti to, bet nieks nesistengia kurti dėl kitų (nebent ypač retus atvejus). Ar Jums neatrodo, kad tie, kas kuria, dažniausiai kuria sau? Jie nori išsilieti, neperdegti, išsipasakoti... Viską ką menininkai daro kitiems, tai perneša emocijas, užkoduotas mintis ir žinutes, bet nereiškia, kad dėl to mes turim spręsti ką autorius norėjo pasakyt žodžiu raudona ar ką dailininkas norėjo pasakyt čia palikęs rausvą potėpį. Kartais nereikia aiškintis kūrinių, tiesiog reikia skaityti, klausyti, žiūrėti ir skirti laiko. Tos mintys, kurios gims – štai ką stengėsi perteikti autoriai mums. Nieko daugiau. Visi žmonės yra skirtingi – visi supras vis kitaip, nes mūsų patirtys skiriasi. Ir kas? Ar tai reiškia, jog mano patirtys menkesnės už Jūsų ar atvirkščiai? Ne. Visi mums nutikę įvykiai yra svarbūs, net, jei to nesuvokiame.

Skatinčiau visus ne persianalizuoti dalykų, nes gyvenimas ir taip pakankamai yra sunkus. Kam apsikrauti. Supratai taip? Ok. Kūryba ir yra žavi tuo, kad ji, kaip ir medijos, yra universali.

Viskas priklauso nuo drąsos

Būna akimirkų, kuomet pasiduodame impulsyvumui ir su keliais draugais šiltą rudens naktį išvykstame į miesto centrą tiesiog gerai praleisti laiką.

Tos akimirkos dažnai virsta įsimintinais nuotykiais, kuriuos prisimename dar ilgai ilgai. Niekuomet negali žinoti, kaip klostysis įvykiai, kur nuspręsit eiti, ką pamatyti ar ką nuveikti. Tačiau tam reikia drąsos, nes jei jos nėra – liekame patogiame burbuliuke ir nesiryžtame niekur keliauti.

Jei turite kokį nors draugą ar draugę su maištinga siela – Jums pasisekė, o jei tokio žmogaus nėra – nustebinkite visus aplinkinius ir imkitės inicijuoti legendinius prisiminimus!

Smulkios detalės

Nesvarbu ar tai tikra, ar ne, bet aš įžvelgiu gyvastį čia.

Einant sostinės gatve, bandau paliesti ranką esančią šalia.

Vis gaudau gilų melsvą žvilgsnį Tavajame veide...

Nesuprantu ar šis fragmentas vyko, ar tai tik mano galvoje.

Kur eini, ten noriu sekt Tave.

Ir nors aš kartais vis dar netikra,

Prašau, priglausk,

Įžiebki gyvastį manajame veide.

Viduje seniai esu gyva

Ir aš žinau, kad magija yra tikra,

Tad prašau sustoki ir įvertinki mane,

Nes jau pabodo būti man visų antram plane.

Dieną ir naktį lūkuriuoju čia, centre.

Matau visus, o retkarčiais – ir jie mane.

Bet visi galų gale praeina, lyg būčiau jiems tuščia vieta...

Kas, kad aš gėlė! Tiesiog pamilk mane!

Laikas su draugais

Nors dabar gyvename nuolat kažkur skubėdami ir kartais neskiriame pakankamai dėmesio net savo artimiesiems, tačiau šiuo įrašu kviečiu visiems sustoti bei atrasti bent šiek tiek laiko, kurį skirtume draugams ir mylimiesiems. 

Galbūt nueikite kavos, kol orai nėra labai žvarbūs pasivaikščiokite miesto centre arba parke, o galbūt tiesiog pažaiskite kokį nors stalo arba kompiuterinį žaidimą kartu. Nesvarbu ką pasirinktumėte – nevenkite atviro pokalbio. Jie ne tik naudingi, bet gali būti įsimintini ir tvirtinantys Jūsų draugystę. Kas tie draugai, jie ateina ir praeina, – taip esu girdėjus sakant žmones, bet manau jie klysta. Kai kurie gyvenime turi tik vieną gerą draugą, o kiti turi jų daug, tačiau, kad ir kaip būtų pas Jus, svarbu išlaikyti rusenančią draugystės ugnelę su pačiais pačiais geriausiais žmonėmis.

Aš neturiu labai daug draugų, nes dauguma mano gyvenime yra man tik pažįstami, tačiau draugų visgi turiu. Ne itin daug. Gali būti, kad jų nėra daugiau nei dešimt. Kiekvienas iš jų man yra unikalus ir vis kitaip svarbus. Dažniausiai aš nesu linkusi nuolat su visais kalbėtis kiekvieną dieną, nes tiesiog tiek daug skirti laiko sms'ams neturiu kada. Nepaisant to, džiaugiuosi, kad dauguma jų supranta, kad mūsų draugystė nesikeičia dėl to, kaip dažnai susirašome ar šnekučiuojamės. Jei esu Tavo draugė, žinok, kad nesvarbu po kiek laiko susitiksime ar susirašysime, tačiau visuomet bendrausiu šiltai ir Tu man busi svarbus(-i).

Tikrosios draugystės neblėsta, tačiau laikui bėgant reikia kartkartėmis pasirūpinti ugnele, kad ji neužgestų. Neleiskite užgesti savosioms ugnelėms, nes jei jų visai nebeliks – gali pasidaryti šiek tiek šalta vieniems.

Grožis aplink mus

Išeidinėdama iš Kauno VDU botanikos sodo negalėjau praeiti vietų, kuriose gyvena nepaprasto grožio augalai. Net, jei neturite galimybės užsukti į panašias pasakiško grožio vietas, tačiau tikiu, kad savo aplinkoje galite surasti kerinčių augalų, o gal tiesiog spalvingų dangaus horizontų. Nuostabu, pagalvojus, kad mes turime šansą gyventi Žemėje čia ir dabar. Pritariu Mantui Katleriui, kuris per Kitokius pasikalbėjimus minėjo, kad jeigu būtume gyvenę anksčiau, būtume neturėję tokios muzikos, technologijų, filmų ir panašių, dabar jau neatsiejamų nuo mūsų gyvenimo, dalykų. Dabar gyventi yra geriausia, nes mes teoriškai žinome žmonijos praeities klaidas ir galime tik spėlioti kas mūsų laukia ateityje.

Linkiu visiems rasti vietų, kurios primintų apie gyvenimo džiaugsmą, kurios sužadintų laimę ir kitus gerus jausmus bei prisiminimus. Net, jei skubate grįžti namo kaip aš, nebijokite sustoti ir ne tik žiūrėti, bet ir matyti kas yra Jūsų aplinkoje, nes kartais tai, ką išvystame – maloniai nustebina. 

Apie kiekvieną gėlės žiedą galėčiau parašyti, galėčiau kurt istorijas apie gėlių laukus, bet noriu tiktai viena dabar Jums pasakyti – gyvenimas išties yra gražus.

Teatro tiesos

– Betgi tai tiesa!

– Liaukitės su ta savo tiesa! Jūs esate teatre! Ir tiesa čia turi savo saiką!

Tai trumputė ištrauka iš L. Pirandello dramos „Šeši personažai ieško autoriaus“. Šią postmodernistinę dramą aptarinėjome paskaitų metu, tačiau labiausiai man įstrigo šios kelios teksto eilutės apie tiesą. Kiek tuomet teatruose yra tiesos? Ar iš tikrųjų tiesa teatre turi savo saiką? Kyla nemažai klausimų, į kuriuos nėra taip paprasta rasti atsakymus. „Šeši personažai ieško autoriaus“ analizuoja ar drama gali išreikšti gyvenimą, ar tai yra tik imitacinis menas, ar galima tekstu užrašyti gyvenimą ir t. t. Čia vaizduotė yra labai stipriai apribota, teatras atsiskleidžia kaip vaidmenų žaidimas, o pati drama įkūnija dramos krizę. Jei kada perskaitytumėt – geriau suprastumėt apie ką kalbu, tačiau vis tiek galime kartu pasamprotauti apie tiesą teatre.

Neseniai buvau spektaklyje „Ekeltra“ (režisierius Jaša Koceli). Šis vienos dalies spektaklis išsiskyrė iš mano anksčiau matytų vaidinimų. Mane sužavėjo sumišęs moters pasaulis, scenografija, emocijų audra, kova (tiek su savimi, tiek su kitais), laimėjimo bereikšmiškumas ir daugelis kitų dalykų. Vis dar užsimerkus iškyla vaizdinys, kuomet spektaklio pabaigoje aktorės, pasiėmusios ginklus, sustojo prie sienos gale ir jas apšvietė pasteliniai lempų atspindžiai. O kuomet pagrindinė aktorė maudėsi fikciniame duše aš negalėjau atitraukti akių nuo pasirodžiusių šokančių zuikučių, kurie sukūrė magišką ir svajingą atmosferą visoje didžiojoje salėje. Režisierius šiame spektaklyje naudojo antikinius graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstus, reflektuojančius mitą apie Elektrą. Gal dėl to taip troškau pamatyti šį vaidinimą. Ne itin dažnai lankausi dramos teatre, tačiau yra keletą spektaklių, kuriuos pamenu ypač gerai ir kaži ar kada nors užmiršiu, tai: „Balta drobulė“ (režisierius Jonas Jurašas), „Žydroji paukštė“ (režisierius Vaidotas Martinaitis) ir, žinoma, neseniai matytas pastatymas „Ekeltra“. Visi šie spektakliai yra be galo skirtingi, tačiau kiekvienas iš jų yra savaip nuostabus. Tačiau neišsiplečiant apie juos, šį kartą mane domina tiesos paieškos. Sunku teigti, kad kažkuriame pastatyme buvo stokojama tiesa. Ir kas tada yra tiesa?

Nemanau, kad režisieriai atkleidžia tekstų autorių vizijas tobulai, tačiau nemanau, kad jie meluoja arba to siekia. Tiesiog spektaklis dažnai būna tam tikra interpretacija. Kartais gera, kartais klaidinanti, kartais verčianti susimąstyti... Retkarčiais atrodo, kad būtent pastatymas atskleidė tam tikro kūrinio esmę, kuri mums buvo iki tolei nežinoma, tuomet sulaukiame nušvitimo, kad visgi tekste slypi kur kas daugiau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Iš dalies, nesvarbu ar teatre išvystame tiesą ar ne. Svarbu, kaip mes interpretuojame tai, ką matome. Dėl to su pačiais artimiausias man žmonėmis aš visuomet būnu savimi ir nesigėdiju, jei viską suprantu visiškai kitaip. Turime skirtingas patirtis ir neturime gėdytis savo minčių, nes jos yra neatsiejama mūsų dalis. Tai ir yra magija, kai tą patį dalyką salėje kiekvienas suvokia skirtingai, kiekvienam užstringa vis kita pastatymo dalis ir kiekvienas išsineša namo vis kitokius įspūdžius ir prisiminimus. Dėl šių priežasčių tiek spektakliai, tiek kino filmai, koncertai ir kita veikla negali būti traktuojama kaip tiesa ar melas. Tai vaizdinys, vizualizacija, medijos, be kurių gyvenimas nebūtų toks spalvotas, įsimintinas ir įdomus.

Darbai, darbai, darbai...

Studijuojant magistrą, gavus praktiką, vedant YouTube kanalą ir įvairius socialinius tinklus kartais nebeužtenka laiko paroje. Tik pabudus ir pažvelgus į telefoną jau turi atsakyti į keletą laiškų dėl darbo bei patikrinti ar tavęs dar kam nors neprireikė. Kaip mano draugė išsireikštų - kiekviena diena yra zavalas.

Kadangi nieks nemoka pinigų, visą dieną bandai kažkaip gauti mokamas maketavimo arba iliustravimo programas nemokamai... turi kažką pasidaryti valgyt... atsakyti į draugų sms'us ir t. t. O pagaliau išbėgus iš namų į stotelę ir reikiamas troleibusas neatvažiuoja laiku, tad supranti, kad vėluosi į paskaitą. Realiai - tikras košmaras, bet visa tai mes patys pasirenkame. Daug ko galėtume nedaryti. Galėtume gyventi užsiimdami viena veikla, tačiau tokiu atveju netobulėtume kaip asmenybės ir būdami saugioje zonoje nieko naujo neišmoktume. Taigi, kol kas, nieko nekeisiu ir bandysiu su visomis užduotimis susidoroti. Linkiu Jums to paties: neprarasti jėgų bei motyvacijos kasdieniame gyvenime!

Išeikime iš komforto zonos!

Labai lengva nieko gyvenime neveikti ir plaukti pasroviui. Arba kitais žodžiais tariant – būti visumos dalimi. Tai lengva, bet visuomet troškau tuo netapti. Galbūt net ne dėl kitų požiūrio į mane, o dėl pačios savęs. Dėl to, kad tobulėčiau, turėčiau galimybę atskleisti save daugelyje sričių ir kad įveikčiau barjerus, kurie mane kartais stabdo.

Šiandieną vykau į sostinę dėl pokalbio dėl grafikos dizainerės praktikos vietos. Ją gavau. Taip, buvo nesklandumų, baimės, sąmyšio ir pan., bet viską įveikiau ir dabar jau esu namuose (savo saugioje zonoje). Žinau, jog iššūkiai dar tik prasideda, nes reiks įdėti daug pastangų, kad atlikčiau darbą puikiai ir nieko (įskaitant ir save) nenuvilčiau. 

Darbų pilna savaitė, gal net pilnas mėnuo ir aš sau tikrai nepalengvinu dalios, bet nieko nekeisčiau. Kodėl? Nes verta. Verta išnaudoti visą turimą laiką produktyviai, verta sužinoti ką dar galiu padaryti su turimomis žiniomis ir kur galiu dar patobulėti, verta peržengti ribas ir taip kurti visavertę asmenybę, kuri būtų įdomi, išradinga, kūrybinga ir ... na jau čia kiti nuspręs kokia.

Linkiu ir Jums peržengti savo ribas ir imtis to, kas baimina. Tik taip nesigailėsime dėl praėjusio laiko, nes būsime įveikę kalnus 🌄, kuomet kiti juos tik fotografuoja savo išmaniaisiais.📱

P. S. Nuotrauka, kurią matote yra pirmasis mano medijų darbas. Sulieti du vaizdai simbolizuoja natūrą ir kultūrą, gyvastį ir tuštumą, sąstingį ir judesį... Galėčiau apie tai samprotauti valandų valandas, tačiau palieku Jums teisi mano darbą. Rašykite komentarų skiltyje ką manote apie šį darbą arba apie tekstą (komentuoti galite paspaudę ant tekto pavadinimo ir paslinkus puslapį žemiau po tekstu).

 

Ką atneš nauja diena?

Nenustokime kovoti net, jei pasaulis mus numeta žemyn. Tikrai būna man ir mano pažįstamiems (o gal ir Jums), kad po laimingų įvykių nutinka kažkas blogo ir atvirkščiai. Tokia nesibaigianti emocijų karuselė lydi mus visą gyvenimą. 

2016 m. įstojusi į VDU vieną dieną (tiksliai nebe pamenu kurią) ėjau Kauno Laisvės alėja. Netoli Ožeškienės stotelės esančios kavinės nusipirkau kavos ir pasivaikščiodama žingsniavau link Gimnazijos g. 7, kur man vėliau tądien turėjo vykti kita paskaita. Prigavau save besišypsant.

Naujame baltame (galbūt kai kurie sakytų, kad pilkšvame) rankinuke turėjau gražius sąsiuvinius, pusseserės dovanotą tušinuką ant kurio buvo išgraviruotas mano mano vardas ir pavardė, naują HP plančetinį kompiuterį, neseniai įsigytus akinius ir kitas gerybes. Nors tai tik daiktai, tačiau tą akimirką jaučiausi turinti viską ko noriu ir ko man reikia. Jaučiausi padariusi puikų sprendimą pasirinkusi tinkamą universitetą, tinkamą studijų kryptį, tinkamus daiktus... net tinkamą kavą gėriau saulėtą ir šiltą rudens dieną. Tobulų akimirkų gyvenime būna nedaug, bet kai jos ateina – tas akimirkas prisimename ilgai (bent jau man taip yra).

Nuo tos dienos buvo visko. Ir blogų įvykių ir nuostabių akimirkų, kurių į nieką nekeisčiau. Kas įdomiausia – blogieji įvykiai slypi atminties migloje, nes aiškiai galiu prisiminti tik geruosius, pvz. kaip susipažinau su žmogumi, kuris tapo geriausiu mano gyvenimo draugu. 

2020 m. prieš kelias dienas tokį patį tobulumo jausmą jaučiau stovėdama atnaujintoje Vienybės aikštėje išėjusi iš pasibaigusios paskaitos. Dar pamenu, kai praeitais metais vyliausi, jog išeis studijuoti VDU ir galėsiu eiti naująja aikšte kiekvieną savaitės dieną. Dabar tai ir darau. Plati aikštės erdvė, žaliosios vietos ir fontanai man kelia susižavėjimą, kad viskas gali kisti į teigiamą pusę. Čia dažnai jaučiuosi laisva. Man tai yra viena iš didžiausių vertybių.

Nors pastaruoju metu pralaimėjau skaudžią kovą dėl vieno mėgstamo studijų dalyko, tačiau šiandien laimėjau bilietus į Nacionalinį Kauno dramos teatro spektaklį „Elektra‟, tad šį sekmadienį turėsiu galimybę nueiti ir pasimėgauti vaidinimu su minėtuoju draugu. Karuselė vis sukasi...

Gyvenimas įdomus, nes niekad neleidžia per daug juo džiaugtis. Jei kažkuo piktnaudžiaujame (net, jei tai yra sėkmė) – visad esame nuleidžiami ant žemės, o jei ko nors išties trokštame ir apie tai svajojame – tą ir gauname. Smalsu kas bus rytoj, tad viskas ką galime padaryti tai priimti praeitį, vertinti įgautas patirtis ir džiaugtis kiekviena nauja išaušusia diena 🌞

Apgaulinga knyga

Į mano rankas pateko štai tokia knygelė (nors ji gana maža, tačiau joje yra 126 psl.). Kadangi noriu tobulinti savo rašymo įgūdžius, pamaniau, kad man šis leidinys tikrai turėtų praversti. Pradėjus ją skaityti... nesupratau kas vyksta. Tai trumpa istorija apie kažkokius žmones autobuse ir to pačio žmogaus sutikimą Sen Lazaro stoty? Iš karto šiek tiek nusivyliau, tačiau nepadėjau knygos ir verčiau puslapius toliau. Po kelių susierzinimo ir nusivylimo akimirkų supratau, kad ta pati istorija visuomet kartojasi. 

‒ Na čia tai knyga, ‒ pamaniau.

Pasirodo, klydau iš karto teisdama. Nors šioje knygoje kartojasi visur ta pati banali istorija, tačiau ji visą laiką yra parašoma visiškai skirtingai. Įvairiausiai pavadinti knygos skyriai atitinka tai, kaip tekstas yra parašytas. Iš pavadinimų jau galime numanyti kaip tekstą autorius pateiks dabar: Subjektyvus požiūris, Sapnas, Prognozė, Apklausa, Gatvės kalba, Oficialus laiškas ir t. t. Kai kurie stiliai iš ties įdomūs, o kiti juokingi arba absurdiški, bet supratau šios knygos prasmę: kiekvienas rašymo būdas su šia istorija tampa pavyzdžiu, kaip tai turi atrodyti. Ir nors sapno ar gatvės kalbos, dažniausiai, nereikia mokintis, tačiau Stiliaus pratimai tampa puikiu šaltiniu, jei norima išmokti ar bent susipažinti su kitais žanrais, kaip: onomatopėja,  anotacija, parechezė, poliptotė, sinkopė, metatezė ir daugelis kitų. Vienas iš įdomesnių istorijos parašymo būdų man buvo Geometrinis tekstas. Jame banali istorija buvo užrašyta lyg matematinė lygtis. 

Manau ir Jūs esate kažkada susidūrę su apgaulinga knyga. Kokia ji buvo? Galite parašyti komentarą apačioje, nes visad malonu diskutuoti su kitais 💭

Kai vieno žmogaus žodžiai nulemia gyvenimus

Nors išgirdau šią informaciją paskaitoje, tačiau apie tai vis sukasi mintys, tad nusprendžiau jomis pasidalinti. Gal gėda, o gal ir ne, bet tik šiandien sužinojau apie Australijos praeitį, kuomet kapitonas James Cook 1770 m. pareiškė, kad Australija yra visiškai negyvenama ir britams aborigenai tiesiog neegzistavo. Jei tuomet jų atrodė nedaug, ar reiškiasi, kad jie nėra žmonės? Jie ne kvėpuojantys, gyvenantys, kuriantys šeimą ir prisiminimus organizmai? Dabar atrodo, kad valdžiai buvo labai lengva ignoruoti barbariškai besielgiančius Australijos gyventojus, kurie dabar jau išnyko dėl atvežtinių ligų, masinių žudynių, priverstinos asimiliacijos ir kitų baisių prievartos būdų. Nuo 1788 m. iki 1969 m. aborigenų sumažėjo 90%. Tai faktas. Ir kai kam tai tiesiog faktas. Nepaisant to, aš gebu įsivaizduoti skausmą prarastų žmonių. Jei jie kitokie, jie yra vis tiek tokie patys žmonės kaip mes. Šios taisyklės kai kas nežino ir šiandieniniame pasaulyje... Niekad neįžvelgsiu priežasties atimti vaikus iš mylinčių tėvų, drausti švietimą tik dėl to, kad tu esi kitoks ir nesuteikti lygių teisių bei galimybių. Manau net netikslinga vartoti žodį nenormalus. Vieniems taip gali atrodyti, bet kitiems tai gali būti įprasta. Tačiau visi linkę teisti ir įsprausti kitus į dėžutes, kurios atitinka vienokias ar kitokias normas.

Menininko ir rašytojo Shaun Tan darbuose atsiskleidžia skausmas, kaltė, nusivylimas ir tuo pačiu viltis dėl Australijos aborigenų lemties. Tai galima pajusti žvelgiant į „The Rabbits‟ ir „Stick Figures‟ kūrinių piešinius. Ne kiekvienas supranta, ne kiekvienam rūpi ir ne kiekvienas nori gilintis, bet (manau) turėtų, nes iš kiekvienos šalies praeities, kiekvienų masinių žudynių, turėtume pasimokyti. Įžvelgdami neištaisomas klaidas turėtume daugiau jų nekartoti ir padaryti viską, kas yra mūsų galioje, kad daugiau tai niekada nepasikartotų.

Man patinka medijos!

Neužtenka kalbėti abstrakčiomis frazėmis. Turiu mokėti trumpai papasakoti kas man yra medijos, kas jos iš viso yra ir kodėl man jos patinka. Iš pradžių ir aš maniau, kad visa tai susiję tik su socialiniais tinklais ir kokiomis nors moderniomis hologramomis, bet studijų metu paaiškėjo, kad klydau ir per siaurai mąsčiau.

Jei kada turėsite galimybę ar progą apsilankyti Vytauto Didžiojo universitete, užsukite į doc. dr. Rimanto Plungės arba doc. dr. Vijolės Višomirskytės paskaitą. Tai du pirmieji mano šaltiniai, kurių dėka sužinojau apie medijų meną ir jų sąveiką pasaulyje. Ne ką svarbesnis faktas yra tas, kad šios asmenybės yra be galo draugiškos ir malonios, tad įmanoma lengvai panaikinti dėstytojo ir studento barjerą, o tai leidžia daugiau klausti, įdėmiau klausytis ir lengviau priimti ir apdoroti informaciją.

Gavusi užduoti išsirinkti 5 asmenis, iš kurių norėčiau imti interviu, žinojau, kad turiu pradėti pati dar labiau gilintis į medijų sąveiką kasdienybėje, jų meną, vartojimą ir pan. Niekada nežinojau kaip ir nuo ko pradėti, bet įsijungiau Google ir ėmiau ieškoti. Radau keletą straipsnių ir juos perskaičiusi nėriau vis giliau. Mano akiratyje atsirado naujų asmenybių (rašytojų, filosofų ir pan.). Vienas iš jų - Kristupas Sabolis. Pagal jį: „<...> rašiklis, teptukas, drobė jau yra medijos.‟, tad dabar žinau, kad apie 90% mano pomėgių yra būtent tai. Muzika, kinas, knygos, YouTube, fotografija ir kitos veiklos, kurios man teikia džiaugsmą. Tada šmėstelėjo mintis: ar kam nors gali nepatikti medijos? Na, nebent kokia nors konkreti sritis. Tinklalapyje 15min.lt mane intrigavo interviu „Kristupas Sabolius apie kritišką medijų vertinimą ir vartojimą‟ (2019), kuriame ne tik buvo kalbama apie iliuzijas, kūrybą, kritiką, bet ir apie kitus įdomius dalykus:

„Menininkai dažnai yra medialumo eksperimentatoriai — jie bando suvokti kaip jų naudojamą mediją galima būtų reformuoti, pakeisti, panaudoti naujai, bet dar svarbiau – kaip judėti tarp medijų, jose neužsidarant, bet jas paneigiant, t. y išnaudojant intermedialumo strategijas, paneigiant ir revizuojant medijas, ardant jų integralumą. Jau Marshallas McLuhanas atkreipė dėmesį į tą ypatingą menininkų gebą sujungti skirtingas medijas ir panaudoti gimstančią energiją. Tarkime, Eliotas sujungia džiazą ir kiną, Chaplinas – kiną ir baletą. Tačiau tokia medijų hibridizacija svarbi dar ir tuo, kad susitinkant ir jungiantis skirtingoms medijoms atsiranda galimybė ištrūkti iš medijų keliamos nejautros.‟

Nesu tikra ar aš menininkė, ar noriu ja būti, tačiau esu pasiruošusi tirti medijas ir literatūrą, ieškoti  sąsajų, problemų bei jų sprendimų būdų. Norėčiau padrąsinti ir Jus imtis to, kas kelia baimę ar nepasitikėjimą. Visi pradedame nuo nulio ir kopiame mažais laipteliais aukštyn. Niekad nevėlu pradėti daryti tai, kas mums patinka 💖

Literatūrinis dienoraštis

Prasidėjus naujiems mokslo metams ir man norisi išbandyti savo jėgas naujose veiklose bei įveikti naujus iššūkius. Dėl šios priežasties (ir daugelio kitų) iš naujo sukūriau šio savo dienoraščio dizainą (tikriausiai senojo nieks jau ir nepamena) ir stengsiuosi rašyti čia dažnai. 

Ką reiškia literatūrinis dienoraštis? Tai toks, kurį būtų galima publikuoti. Na, kadangi jį jau publikuoju... keistai kažkaip gaunasi, bet manau tai tik į naudą. 

Kodėl neištryniau senųjų įrašų? Neturiu ko slėpti. Net jei seni tekstai šiek tiek banalūs ar per paprasti negaliu jų ignoruoti ar gėdytis. 

Dabar prie įrašų dėsiu savo darytas nuotraukas, kad patys tekstai būtų dar labiau unikalūs ir tikėsiuos, kad laikui bėgant atsiras skaitytojų, kurie ką nors kartais man pakomentuos 💬

Taigi, naujas dizainas - nauja pradžia. Man ir pačiai jau smalsu kokios mintys gims ir vystysis ateityje 😊